• Wide screen resolution
  • Narrow screen resolution
  • Increase font size
  • Decrease font size
  • Default font size
  • default color
  • red color
Viktoras Stirpeika "Luida" Spausdinti Write e-mail

luida.jpg "Luida" - knyga apie ryžtingus ir drąsius žmones. Verta perskaityti ir užduoti sau klausimą, ar su mumis negali taip atsitikti iš tikrųjų. Labai panašu, kad ta kryptimi mes jau einame. Knyga kelia klausimus, kuriems kasdieniame gyvenime neturime laiko arba visai nesusimąstome. "Luidos" siužetas žavi įvykių gausa ir jų vystymosi greičiu. Pasakojime pavyko suderinti meilės, išlikimo, didvyriškumo ir amžinųjų vertybių vingius.

Ištrauka iš romano "Luida"

Slystelėjusi Emilijos koja priminė, kad reikia įdėmiau sekti kelią. Oras dienos metu jau gerokai įšildavo, bet po nakties ant balučių vis dar rasdavosi ledo plutelė. Mergina, truktelėjusi sportinės striukės užtrauktuką, atlapojo šalčiui nuo bėgimo įkaitusį kūną. Kaipmat pasijautė malonios šaltuko glamonės. Plūstelėjo jėgų. Emilijai, padidinus greitį ir smagiai nusileidus šlaitu vingiuojančiu keliuku į paupį, pasimatė tolėliau stovinti mašina. Mergina susijaukusi net nusisuko. Ten jos laukė draugas. 
Jis kaip visada parveš ją namo, kol ji prausis duše, jis perskaitys laikraštį, išgėręs arbatos, išplaus ir demonstratyviai iki visiško sausumo iššluostys puodelį. Kaip visada tai darydamas šiek tiek užtruks, ji kantriai palauks, o tada abu važiuos į studijas... 
Visa tai kone kasdien besikartojanti veiksmų trajektorija jau pradėjo gerokai įsipykti. Emilija vis labiau jautė, kad tas žmogus tiesiog ne jai. Rūpestingas, paslaugus, išklausantis, bet jo veiksmuose trūko paprasčiausio natūralumo. O tai darė jį per daug nuspėjamą, per daug neįdomų. Ir tas jo susipančiojimas savo įsitikinimuose... Tų savo išgalvotų nuostatų laikydavosi taip, tarsi tai būtų vienintelis receptas saugiam, sėkmingam gyvenimui ir kitaip nei jis įsivaizdavo negalėjo nė būti. 
Emilija anksčiau pagalvodavo, jog jis šitaip stengiasi parodyti, koks yra išmanantis, tvarkingas, rūpestingas ir dėl to gyvenime galėtų būti patikimas partneris. Pradžioje tai buvo net malonu, nes skambėjo tarsi netiesioginis piršimasis. Bet labiau jį pažinus, pasimatė, jog viskas yra ne taip. Pradėjo aiškėti, jog jis ne tik neišmano gyvenimo, bet tiesiog jo bijo. Ir tas jo nuolat ir visur taikomas: „devynis kartus atmatuok, o dešimtą kirpk” tėra tik jo neryžtingumo dangstymas ir mąstymo ribotumas. 
Merginai net įsimetė mintis, kad jis su ja mylisi tik todėl, kad taip reikia, jei esi pora. Jų guolyje perdėtos jo pastangos akivaizdžiai ėjo ne iš širdies, o tik tam, kad ją prie savęs pririštų. Tai perpratus kuo toliau, tuo labiau viskas atrodė atstumiančiai ir atgrasiai.
Emilija, vėl užmetusi akį į jos laukiančią mašiną, pasibodėjusi net nusipurtė. Dabar kaip niekada aiškiai suprato – tiems santykiams reikia padėti tašką. Mergina net atsiduso:
„Kaip jam tai pasakyti? Nuo ko pradėti?”  
Pradėti kalbą tokiomis apšiurusiomis frazėmis: „gal mums kurį laiką reikėtų pabūti atskirai... arba...” Emilijai atrodė veidmainystė prieš save pačią.  
„Reikia aiškiai pasakyti: tu ne toks, kokio man reikia... O, Dieve, vis dėlto kaip nesuk pradėti kalbą bus šūdinai nesmagu. Pasipils jo išvedžiojimai... – Emilijai teko vėl susigražinti akimirkai dingusį ryžtą, – jis tikrai man netinka...”
Jos vaizduotėje šalia visada buvo kitoks vaikinas, panašus į ją pačią: ryžtingas ir romantiškas, kartais atlapaširdis, linksmas ir šiek tiek nutrūktgalvis, į gyvenimą žvelgiantis ne su baime, o su noru patirti nuotykį. Dabartinis visų tų bruožų neturėjo.  
Emilija giliai iškvėpė orą: „Užtenka... atsisveikinsiu su juo šiandien.”
Galutinai apsisprendus pasijautė lyg kažką nusimetusi. Su šiuo jausmu jos vaizduotėje net iškilo kažkieno labai mieli veido kontūrai. Širdimi pajautė, jog tai jis, kurio dar nesutiko. Užliejo šiluma. Tai jaudino ir traukė. Mergina net nusišypsojo.  
Nelauktai Emilija sustojo lyg pagauta kažkieno stiprių rankų. Tiesiai prieš jos akis upe inkšdamas ne plaukė, o tiesiog kapanojosi mažas šunytis. Vargšelis bandė sukti kranto link, bet buvo per silpnas nugalėti sraunumą. Nešamas vis greičiau artėjo ties upės atsišakojimu, kur prasideda sūkuriai. Jie kaip kokie pikti sargybiniai nieko pro save nepraleidžia prieš tai nepasukę, nepanardinę... Visai jaunam šunyčiui tai reiškė galą. Jis inkštimu tiesiog meldė pagalbos. 
Emilija lyg iššauta pasiekė šalia esantį apleistą pastatą, čiupo ten besimėtančią kartį ir puolusi atgal norėjo su ja prisitraukti nelaimėlį prie savęs. Bet netikėtai atmušė koją į pakrantės akmenį, susverdėjo, neišsilaikė ir... tėškėsi į ledinį vandenį.
Kaipmat į kūną susmigo tūkstančiai šalčio adatų. Akimirkai susirakino raumenys... Pašokusi mergina, lyg traukydama užmestas grandines, garsiai švokšdama įkvėpė oro... 
...buvo likusios vos kelios akimirkos, po kurių šunytis praplauks pro ją nebepavejamai. Emilija sviedė šalin kartį ir metėsi į upelio vidurį.
....................
Lekiančioje mašinoje visu pajėgumu ūžė šildymo sistema. 
Emilija, ant kelių laikydama šunytį, drebančiomis rankomis susuko jį į savo striukę. Kitaip šis inkšdamas vis stengėsi ropštis ant jos krūtinės ir skaudžiai žeidė savo aštriais nagučiais.
Jos draugas, tarytum negalėdamas patikėti tuo, ką mato, vėl keliais lūpų čeptelėjimais „pabaręs”, pakraipė galvą:
– Vežu tave pas gydytoją.
Emilija papurtė galvą. 
– Ar tikrai nereikia pas gydytoją? 
– Ne.
Mergina, tramdydama drebulį, meiliai žvelgė į šunytį, tarytum šalia nieko kito ir nebūtų. Jos draugas vėl pakraipė galvą: 
– Na, žinai... Juk galėjai žūti.
– Man reikės sugalvoti tau vardą, – apsimetė ji net nenugirdusi. – Neptūnas? ... Gal Vandenis?
Emilija iš paskutinių jėgų stengėsi neparodyti, kaip jaučiasi. Nenorėjo, kad prasidėtų jo pamokymai ir užuojautos, paskui vėl pamokymai. Tiesiog bijojo nesusivaldyti, o pratrūkusi galėjo pasakyti daugiau nei buvo paruošusi. 
– Na, žinai... – piktokai pakartojo vaikinas.
„Man nereikia, kad mane popintų ar ant manęs kriuksėtų, man reikia, kad manim didžiuotųsi!” – pradėjo ji nebylią ataką.
– Tu manęs net negirdi. Taip?
„Taip” – nusišypsojo ji šuniukui.
.................
– Neik pas mane ir daugiau niekada nebeateik. Man nereikia, kad mane popintų ar nuolatos pamokslautų. Man reikia, kad mane gerbtų, mylėtų ir didžiuotųsi. O tu ne toks.  
– Emilija...  
– Atleisk, bet tu ne toks.
Emilija, išlipusi iš mašinos, trenkė durelėmis ir nubėgo į laiptinę. Parbėgusi namo išsirengė, susisuko į šiltą antklodę, susirado degtinės. Keliais gurkšniais prisivertė išgerti pusę stiklinės ir susirietusi į kamuoliuką įsitaisė ant lovos.
Kaipmat nukaito visa krūtinė, karštis nusileido į pilvą, vėl pradėjęs kilti užplūdo galvą ir apsvaigino. Trumpam viskas pasimiršo, užliejo gera nuotaika.  
– Abu atšalom pasturgalius ar ne? – pakasė prie kojų susirietusio šuniuko paausį. – Girdėjai, ką anam pasakiau? Tai va, vyruti, dabar tu turėsi su manim draugauti.
Šuniukas tarsi viską supratęs net rietėsi, stengdamasis kuo labiau prie jos prisišlieti, laižė jos kojas.
– Lepšiuk tu..., – mergina sukosčiojo, – o žinai, Vandeni, tavo išgelbėjimas, tai mano laisvės kaina. Aš juk norėjau, kad kažkas įvyktų ir viskas su anuo išsispręstų tarsi savaime. Tu ir buvai tas „tarsi savaime”.
Emilija girdėjo, kaip su kiekvienu jos žodžiu kimsta balsas. Vėl garsiai, dabar jau ir skaudžiai, užsikosėjo. Suprato, jog paprastai neišsisuks.  
– Mama!... Mamyte!
Į merginos kambarį prasivėrė durys:
– Ką, dukra? 
– Ar šventieji barasi? 
– Na, tikriausiai ne. O ką? 
– Šventoji mano, kviesk man daktarą.
....................
Emilija, žvilgtelėjusi, nuo ko į telefoną atskriejo žinutė, ramiai paspaudė „ištrinti” ir vėl kaip niekur nieko įniko skaityti knygą „Lietuvos medinės pilys”. Tik po gero pusvalandžio pakėlusi akis įtemptai žvelgdama per langą kažką mąstė. Galiausiai atsistojusi įjungė muziką ir apsisukusi ant kulnies aukštielninka nugriuvo sofon. Gulomis linksėdama į taktą net pradėjo švilpčioti grojamą melodiją. Jos vis nepaleido kažkokios atėjusios minties džiaugsmas.
Netrukus pamatė, kad į jos kambarį prasiveria durys. Mergina net stryktelėjo ant kojų:  
– Labas, mama. Neišgirdau, kai rakinai duris... 
Moteris, perėjusi kambarį, plačiau pratraukė užuolaidas:
– Aš jų ir nerakinau, kiaurai jas perėjau. Nebuvai niekur išėjusi?
Emilija įsmeigė į ją žvilgsnį. Jai už viską pasaulyje labiausiai patiko mamos šmaikštumas. Plačiai išsišiepusi nutaisė jos balsą:
– Išeitum kur su draugėmis, vaikeli, o tai vis sėdi ir sėdi namuose. Kaip užkerėta kokia.
Moteris truputį pritildė muziką: 
– O tai ne? Žinoma, kad taip.
– Man neįdomu, mama. Na, ne visai, kartais nieko ir apie sukneles paplepėti, bet man greitai atsibosta.
– O kas čia blogo kad ir apie rūbus su mergaitėmis pasišnekėti? Nesuprantu, ko tau taip patinka apie tuos karo geležis per dienų dienas skaityti?... 
– ...na, kaip koks bernas, – linksmai pabaigė Emilija mamos mintį. 
– Va va.
– Ką aš padarysiu, kad man patinka karybos istorija, – mergina vėl nutaisė mamos balsą, žaismingai gūžtelėjo pečiais – ir į ką tas mano vaikas?
– Į senelį.
– Ne į senelį, mama, o į su–u–uper senelį. Patį šauniausią pasaulyje pulkininką. 
– Va, va... Jis tau ir prikišo tų vyriškų dalykų į galvą.
– Vyriškų? O kas buvo Emilija Pliaterytė, o Žana d’Ark?
Moteris nužvelgė Emilijos kambaryje ant sienos kabančius tų merginų paveikslus. Nužvelgė Emiliją ir jos širdyje gunktelėjo kažkas labai malonaus. Mažą akimirkos dalelę ji dukrą išvydo šalia tų didvyrių ir jos dukra buvo su jomis lygi:
– Na, ką tu prisigalvoji? Žana d’Ark buvo kas kita. Ją angelas lankydavo, duodavo žinią, ką ir kada daryti.
– Žiūrėk, mama.
– Ką?
Emilija vėl grakščiai apsisuko.
– Ką, dukra?
– Ar nesimato?
– Kas? – vis nesuprato moteris.
– Angelo už nugaros, kaip pas Žaną, nėra dar? Nesimato?... Pamatysi, atsiras, jei ne šiandien, tai rytoj būtinai atsiras. 
Moteris ją vėl įdėmiai nužvelgė.
„Dieve, kaip ji išaugo, tikra gražuolė”, – mamos žvilgsnyje blykstelėjo smalsumo kipšiukas:
– O kaip tavo draugas? Nesusitaikėt?
Emilija kaipmat persimainė, net atsiduso:
– Aš jau pavargau jam kartoti: mums... nieko... neišeis. Nesuprantu, kaip jis pats to nemato.
– Tai vis dėlto atstūmei? Nesusitaikėt? 
– Na, tu, mama, man pasakyk, kaip žmogus gali tikti, jei jam vis reikia, kad būčiau kitokia nei esu? Jei stengiasi pakeisti, vadinasi, jis manęs net nemėgsta. Tik pats to nesuvokia. Aš jam aiškiai pasakiau, tegul susiranda tokią, kuri iškart atitiks jo idealą, o ne iš manęs daro, kokią norėtų matyti. O labiausiai pykstu, aišku, ir ant savęs, kad leidausi jo įkalbama nestoti į Karo akademiją, – Emilija juokais sudėjo delnus ir užvertė į viršų akis, – dabar, mamyte, aš ieškosiu angelo, tokio, kokį turėjo Žana... Tokio, kad... Na, tokio... Nė pati nežinau, kokio, tiesiog angelo. Tiesa, o kaip mano Vandeniukui kaime sekasi? Tikriausiai labai išaugo per tuos mėnesius? 
– Labai paaugo. Kai atvažiavau, visą dieną nuo manęs nesitraukė, vis apie kojas zujo. Tik ir žiūrėjau, kad nenuminčiau...
.....................
Nepaprastai gražių spalvų kažkokioje neapibrėžtoje, bet pažįstamoje erdvėje Urielis laukė kažko pasirodant, nežinojo, ko, bet širdyje jautė būsimo susitikimo džiaugsmą, net ėmė jaudintis.
– Aš čia, – pasigirdo mergaitės balsas.
Vaikinas atsisuko.
– Aš čia, – pakartojo kerinčiai nusijuokusi.
Urielis vis stengėsi sugauti ją žvilgsniu, bet balsas išdykaudamas vis pasigirsdavo iš kitos pusės. 
– Aš nespėju, – nusišypsojo vaikinas ir, rodės, pagaliau jam pavyko, bet... 
Pabudęs atsimerkė. Gatvėje dar nebuvo miestui įprasto triukšmo. Pro pravirą langą girdėjosi, kaip niekur neskubantis kiemsargis šiurina šluotą į šaligatvio grindinį... Kiemo medžiuose triukšmavo nežinia ko susivaidijusios varnos... Tebebuvo ankstus maloniai šiltos vasaros rytas. 
Vaikinas gulėjo ir nenuleido akių nuo pravirų balkono durų, stebėdamas, kaip lengvo vėjelio žaismas užuolaidoje vis pakelia ir tingiai paleidžia lengvutės medžiagos bangą. Vėjui kelintą kartą kilstelėjus užuolaidos kraštą Urielis pamatė, kad nagučiais įsikibusi į lango rėmą tupi zylė ir smalsauja, kas dedasi už stiklo. Paukščiukas tarytum tik ir laukė, kada bus pastebėtas – atsispyręs nuo rėmo kulkos greičiu nulėkė savo keliais.
„Mama sakytų, zylė – laiškanešys lauk naujienos”, – nusišypsojo Urielis. 
Pasivertęs ant šono įjungė radijo imtuvą. Pasigirdo mėgstama melodija, kartu su ja Urielio galvoje pradėjo tvenktis nuostaba. Jis tikrai žinojo tos dailutės atlikėjos vardą, bet dabar, kad ir kaip stengėsi, niekaip negalėjo jo prisiminti:
„Hm... Keista, net juokinga. Aš žinau, kad žinau jos vardą, bet kai toptelėja ne tas, pats atmetu kaip neteisingą, nors tikrojo vardo net negaliu ištarti. O kai prisiminsiu, pats sau paliudysiu, jog atsakymas geras, nors dabar jo tarsi ir nežinau... Hm... Tai bent užmazgyta... Būtų įdomu perprasti, kaip veikia mūsų protas,” – atsivertęs ant nugaros po galva pasikišo sukryžiuotas rankas. Atsiduso: „Protas protu, bet, va, paskutinė vasara, prieš paskutinis kursas, o aš dar nežinau, ką veiksiu baigęs. Gal tikrai į Kanadą pas mamą?...”  
Išgirdęs, kad diktorius skaito žinias, pagarsino imtuvą: 
– ...prezidentas ruošiasi susitikti su įtakingais tos šalies politikais bei stambių įmonių verslininkais. Viešnagė truks tris dienas, kurių metu mūsų delegacija aplankys ir keletą istorinių vietų. 
Žinia iš Anglijos. Per vieną šventę dėl technikų kaltės ant minios pasipylė fejerverko ugnis. Užsidegė keli pastatai. Yra žuvusiųjų. Fejerverkas buvo užsakytas koncerno „Net Ty Džy”, kuris norėjo pažymėti sėkmingai užbaigtą projektą, pavadintą Luida. Dėl įvykusios tragedijos, vietoj planuotos specialios spaudos konferencijos, turėjusios nušviesti iki šiol paslaptyje laikytą projektą, korporacijos vadovybė tik prabėgomis užsiminė, jog Luida įgyvendins seną žmonijos svajonę.  
Na, ir orai. O jie numatomi vasariškai saulėti ir šilti. Tokių pat be lietaus orų laukiama ir artimiausias dvi dienas. Geros jums dienos ir gero savaitgalio.
Šį vakarą Urielis su draugais planavo kelionę į užmiestį, išgirdęs orų prognozę, pasidžiaugė, kad nereikės keisti planų. Užmetė akį į laikrodį. Skubėti dar nebuvo kur, o ir eiti nuo namų iki darbo tebuvo vos keli žingsniai. 
„Įdomu, ką mama rasdavo tose ezoterinėse knygose?” – uždavė pats sau klausimą, žvilgsniui užkliuvus už knygų lentynos. Pasikėlęs vieną jų paėmė. Vėl atsigulęs, atsivertė kur pakliuvo. „Mūsų protas egzistuoja dievų lygyje. Jis gyvena toje tikrovėje ir gali ją suprasti. Protas regi akimis ir suvokia atsiveriančią tikrovę. Jis gyvena daugiau nei vienoje dimensijoje. Todėl kartais turime minčių, kurios ateina iš kitur, o ne kyla mūsų galvoje. Todėl turime gerai pasverti kartais balsu pasigirdusias mintis. Turime nuspręsti, sutikti su jomis ar ne, ypač kai kalbama apie planetos svajonę...”
Perskaitęs paskutinius du žodžius, Urielis pajautė, jog jie buvo tarsi kažkur girdėti. Atitraukė akis nuo teksto: 
„Planetos svajonė... planetos svajonė... – keliskart pakartojęs vis pajausdavo, jog šie žodžiai su kažkuo siejasi, – aaaa... – toptelėjo galiausiai, – taigi su ta žinia per radiją, apie tą projektą ir žmonijos svajonę. Žmonijos svajonė, planetos svajonė, – prisiminęs ir sugretinęs tarsi atsikratė proto niežulio. Užvertęs padėjo knygą. – Ir kokia gi yra žmonijos svajonė? Gyventi taikoje? Gal. Bet ne, atsiranda kokių nors makedoniečių, hitlerių, napoleonų, o jų svajonė pakariauti. Taip, taika nėra bendra žmonijos svajonė. Hm... Kas tai galėtų būti? Gyventi be bado? Ne. Mes gi nejaučiame jo, o ką turi, apie tai nė negalvoji. Vadinasi, tai irgi nėra visų svajonė. Tai bent galvosūkis... kas tai gali būti, bendra visos žmonijos svajonė?”
Paskendęs mintyse Urielis nė nepajautė, kaip vos per kelias minutes, po nakties pailsėjusį miestą pradėjo pripildyti triukšmas, žmonių balsai, variklių gausmas... Gatve nuburzgė motociklas. Jo riaumojimas iš gilaus pasivaikščiojimo po savo mintis vaikiną grąžino į realybę. Pažiūrėjo į laikrodį. Buvo likusios vos kelios minutės ir jis būtų garsiai priminęs, jog metas keltis.  
Užsivilkęs nerūpestingą vasaros rūbą išėjo į balkoną. Kaip ir pranešė – dangus buvo vaiskus, be menkiausio debesėlio.  
– Ko, ar varnų, dairaisi iš pat ryto? 
Urielis pažiūrėjo žemyn. Užvertusi galvą apačioje stovėjo jo bendradarbė. Nepailstanti linksmuolė. Su ja dažną rytą susitikdavo pakeliui į darbą. O šįryt su ja dar ėjo niekada anksčiau nematyta mergina.
– Aha, varnų, – nusišypsojo Urielis, – pasiilgau jų per naktį. 
– Tai ko vienas miegi, prisišnekintum kokią varnelę, nereikėtų rytais akimis dangaus badyti. Apie save aš nešneku, tu į mane nekreipi dėmesio, – mergina išdidžiai užrietė nosį.
Į ją linksma buvo žiūrėti.
– Panelės, jei manęs palauktumėt, pakeliui kavos išgertume, laiko dar yra.
– Tu sudaužysi man širdį, Urieli. Kiekvieną kartą, kai taip sakai, mano širdelė suplazda, vis galvoju, na pagaliau. Bet tu kaip tas didelis debesis, iš kurio mažai lietaus, vis praplauki. Dėl tokio širdagraužio, bent už kavą retsykiais man sumokėtum.
– Toma, liaukis. Kiek kartų siūliausi sumokėti... 
Urielis žiūrėjo į šią neaukštą smulkutę juodaplaukę, visada energingą merginą ir vos laikėsi juokais: „O tu kaip mažas debesis, iš kurio nuolat daug lietaus. Reikės paieškoti progos tau tai pasakyti.” 
..............
– Kaip visada? – paklausė barmenė.
– Kaip visada, tik tris. Tu gersi? – paklausė Urielis nepažįstamosios.
Ji linktelėjo. Susitikus jų žvilgsniams Urielis pajautė, kad netikėtai apsunko jo kojos. 
– Ačiū, Janyte, – padėjo pinigus Toma, – grąžos nereikia.
– Palauk, juk aš žadėjau sumokėti.
– Oooo, berneli, tu manęs geriau prie to nepripratink, aš įpročių labai sunkiai atsikratau. Eime, Emilija, sėstis. Pala, Urieli, čia Emilija. Emilija, čia Urielis, – Toma iškart vaikinui kumštelėjo: – Tai ko nieko nekalbi? Pamatei gražią merginą ir žado netekai, ar ką? 
„Pasakysiu ką nors, kai tik galėsiu įsiterpti”, – pažiūrėjo į ją Urielis.
– Na va, jau geriau, – pagyrė savaip supratusi jo šypseną.
Urielis padavė nepažįstamajai ranką ir ruošėsi pats pasakyti savo vardą. Palietus delną iš Emilijos į jį nutekėjo maloni, niekaip neįvardijama srovė, net lengvai apsvaigino. Vaikino viduje tarsi kažkas prabudo. Mintys tiesiog pašėlo. Norėjosi pasakyti ką nors tokio, kas tai dailutei merginai padarytų įspūdį. Bet visos mintys kažkur tiesiog dingo. Urielis nustebęs suvokė, kad už jį pradėjo kalbėti tarsi jam nebepavaldus liežuvis: 
– Galvą guldau, nori paklausti, ar aš ne užsienietis.
– Kodėl užsienietis? – pasidomėjo Emilija.
Visais kitais atvejais Urielis pasitikėjo savo iškalbumu, ir jo jam netrūko, bet šįkart... Šįkart taip pasakęs pasijautė paskutiniu mulkiu.
– Dėl vardo, – pabandė pataisyti padėtį, – aš ne užsienietis, aš angelas... 
Urielis nebesuprato, kas su juo darosi. Jam net toptelėjo, jog po šių jo žodžių būtų tikra laimė, jei įgriūtų perdanga ir jis nugarmėtų į rūsį.  
Emilija vis nelabai suprasdama, ką šis išvaizdus vaikinas nori pasakyti, pažiūrėjo į draugę. 
– Urielis yra angelo vardas. Toks pat kaip Mykolas, Rapolas ar Gabrielius. Tik Urielio vardas labai retas. Todėl kartais jo ir paklausia, ar jis ne užsienietis.
Emilija, tarsi kažkam spragtelėjus pirštais, persikėlė į tik vakar buvusį pokalbį su mama. 
„Na, tokio, mama... Na, tokio... Nė pati nežinau, kokio. Tiesiog angelo...” 
Nuleidusi akis vos tramdė atsirandančią šypseną.
– Urielis mūsų skyriuje pats geriausias berniukas, – vėl įsikišo Toma.
Vaikino veide pražydo atvira šypsena: „Ačiū tau, Toma, tu šįkart kaip reta laiku”.
– Na, ko tu nieko nešneki? – dabar Toma kumštelėjo Emilijai. – Ar nematai, kaip jis tau gražiai šypsosi? 
– Toma, baik, – net susigėdo Emilija.
Urielis jautė, kad nebegali nuo merginos atitraukti žvilgsnio. Ir tai, ką matė, patiko vis labiau ir labiau. Susižavėjimas augo tokiu greičiu, jog tik nustebęs tegalėjo į save žiūrėti tarsi iš šalies ir laukti, kuo visa tai baigsis. Jam šitaip dar niekada nebuvo nutikę. Staiga Urielis su baime pagavo mintį, kad jie išgers kavą – ji atsistojusi atsisveikins ir išeis... Vaikinas suprato, jog kitos tokios progos gali ir nebebūti, sukaupė kažkur dingusią drąsą:
– Kokie savaitgalio planai?...
– O ką pasiūlysi? Nuvežti į mišką ir paklaidinti?
– Jei ką nors ir įmanoma paklaidinti, tai tik ne tave, Toma, – pajuokavo vaikinas. – Aš ir pora draugų važiuojam į užmiestį. Jei nėra kitų planų, kviečiu...
– Į užmiestį? – emocingai sureagavo Toma.
Urielis nebejautė, kad kreipiasi tik į Emiliją:
– Mano seneliai išvažiavo gyventi į Kanadą. Aš jų name praleidžiu nemažai laiko... beveik visus savaitgalius. 
Toma vos sulaukė paskutinio skiemens:
– Ir ką ten veikiat? Aišku, geriat šnapsą ir panoms galvas sukat.
– Aha. Visą stirtą nusuktų galvų jau turim, – draugiškai atsakė Urielis, bet kartu jau prašančiai, kad bent kiek daugiau galėtų kalbėti ir jis.
– Ir ko čia nervintis? – nustebo Toma. – Aišku važiuojam. Aš tave pažįstu, tu geras vaikinas. Ir tavo draugai tokie. Važiuojam, Emilija, ar ne?
– Na, aš nežinau...
– Važiuojam, važiuojam, – pakumščiojo jai Toma. – Nėra ko apsimetinėti. Pačios vakar sukom galvas, ką veiksim savaitgalį. Paskui gailėsimės, kaip kokios durnelės... Janyt, na įjunk pagaliau muziką, juk ne laidotuvės.
Urielis vėl nužvelgė Emilijos veidą: „Štai tau ir zylė ant lango. Štai tau ir naujiena.” 
Pajuto, kad dar stipriau dunktelėjo jo širdis.
„Tai va ir angelas, mama,” – pagaliau ir Emilija išdrįso nusišypsoti Urieliui.
......................
– Toma, mes pasiklydom... 
– Važiuojam namo. 
– Panos, baikit bambėti. Surasim. Ar mes vištos kokios? Namo, – pakartojo piktokai. – Ką veiksi namie? Šiltas kojines megsi? A? Atsipeikėkit. Pažiūrėk pro langą, gėlės žydi, juk dabar vasara.
Mašinos gale sėdinčios merginos nutilo.
– Geriau dairykitės ąžuolų giraitės, kad posūkio nepražiopsotume, – paliepė Toma.
– Mes gi ją pravažiavom...
– Na ir kas, kad pravažiavom. Gal ne tą pravažiavom. Džiaukitės gyvenimu, o ne bambėkit kaip kokios senės, – papypsėjo Toma, tuštiems laukams pasiųsdama savo energiją. – Gal ten kokie baobabai buvo, o ne ąžuolai, baisios jau jūs gamtos žinovės. Tik pagalvokit, vežu dvi žolininkes!
Toma pati save pralinksminusi iš juoko net palinko prie vairo. 
Vėl patogiau įsitaisiusi Emilija pagalvojo, jog kvailai elgiasi kalbėdama prieš savo pačios mintį. Nes nuvykti norėjo. Tarytum ruoštųsi abejingai dairytis pro langą, nukreipė ten žvilgsnį: 
– Na ką, bent pasivažinėsim...
Nuo ją gerai pažįstančios Tomos ką nors nuslėpti buvo nelengva. Tuo labiau, kad draugė žinojo Emilijos slėpinio vardą. Ji smalsiai pradėjo ją sekti galinio vaizdo veidrodėlyje. Kažką aptikusi draugės akyse, plačiai išsišiepė:
– Emilijaaa...
– Ko?
Toma, lyg šnekintų kūdikėlį, žaismingai papliaukšėjo liežuviu.
– Na ko?
– Tau labai patiko Urielis? Taip? 
Emilija stengėsi, bet… jos tariamas abejingumas subliūško ir merginos veide pražydo viską pasakanti šypsena:
– Va ir nesakysiu.
– Oi oi oi. Tik pamanykit. Gali ir nesakyti. Lyg pati nesusigaudyčiau.
Taip mielai sutrikusią Emiliją Tomai patiko erzinti kaip niekada. Į ją buvo gražu žiūrėti.
Draugės viena kitos žvilgsnį tebelaikė veidrodėlyje. Toma mirktelėjo jai akį:
– Lia lia lia…
– Mmm, – parodė liežuvį Emilija, – patiko. Na ir kas? 
– Panos, aš kvailai jaučiuosi, – pasigirdo dar vienas balsas.
– Kas yra, Vera? – sunerimo Toma. – Susuko skrandį?
– Ne. Aš jų nepažįstu ir jie manęs... Gal tikrai važiuojam namo? 
Toma, primažinusi greitį, pravėrė dureles:
– Žinot ką, senės? Aš lipu lauk, o jūs čiupkit vairą ir važiuokit kur tik norit. Man nuo jūsų vidurius susuko.
Toma žaisdama mokėjo daryti viską labai tikroviškai. Jos nepažįstantis, ko gero, būtų net pagalvojęs, kad ji tuoj taip ir padarys. Merginos net prunkštelėjo.  
– Va ten, mielosios senolės, dar viena ąžuolų giraitė, o už jos yra posūkis, – parodė Toma pirštu į priekį, – berniukai, mes atvažiuojam, aūū! 
Įsukus į vieškelį, pravažiavus mėlyną skaidraus vandens ežeriuką, ant aukštos kalvos pasimatė raudonu stogu dengtas namas. Lygiai toks kaip Urielis ir buvo nupasakojęs.
– Panos, aš kažkaip... – buvo vėl bepradedanti Vera.
Toma ją kaipmat pertraukė:  
– Ko tu vis spirgi? Tu man, raiboji, kvailai moteriškei paaiškink, kaip susirasi draugą, jei toliau savo parduotuvės nenueini? Ir išvis... Kai būsim prie vandens, primink, kad tave nuskandinčiau... Dieve tu mano! Vargas man su jumis, senmergėmis, minutėlę jų nepalinksmini, joms iškart depresija.
................ 
Urielis parodydamas, kurios laukė labiausiai, paėmė krepšį iš Emilijos rankų. Galvos linktelėjimu pasisveikino su Toma ir Vera:
– Paruošiau jums kambarį. Jis su balkonu ir puikiu vaizdu į mišką. Jei norėsit, ten yra trys lovos, galėsit likti nakčiai. 
Urielis kalbėjo taip, tarsi jos čia jau buvo ir ne kartą. Toks nuoširdumas viešnias papirko. Jos net pasidairė, kur tas puikus vaizdas... Nužiūrėjo balkoną. Emilija pasilenkė paglostyti apie juos šokinėjantį gauruotą šunį, nes vengė susitikti žvilgsniu su Urieliu. Jautė, jei dabar tai nutiks, ją kaipmat išduos nuraudę jos skruostai.  
– Urieli, greičiau vesk mus kur nors į pavėsį, o tai tos senmergės mane kelionėj taip iškamavo... Man būtina atsigauti.
Vaikinas, pralinksmintas Tomos sąmojo, mostelėjo ranka, pakviesdamas eiti takiuku per sodą. Traukiant pro obelų eiles, senas sodas tiesiog gaudė nuo bičių... Kvepėjo medumi, nuo takelių prašienauta džiūvančia žole, kažkokiais vaisiais, uogomis. Visa tai tiesiog tobulai susipynė į vieną vasaros kvapų simfoniją. Ir tame buvo kažkokios lengvai svaiginančios magijos, kurią uodžiant pamirštamas bet koks skubėjimas, bet koks nerimas... Vėjelis atnešė dūmo ir kepinio kvapą.
– Ten vaikinai už namo... bandom naują šašlykų receptą. Galėsit įvertinti. 
– Šitą mes ir neprašytos padarysim. Ar ne, panos? O kas šitą maitina? Tu juk gyveni mieste? – paklausė Toma.
– Šunį? Jis čia tik atlekia, kai atvažiuoju. Jis, gudročius, žino, kad gaus vaišių. – Urielis sudėjo delnus, – jis dar toks tebuvo, kai gatvėje radau. Atvežiau kaimynams, užaugino, bet jis ir mane pripažįsta. Tai, kai atvažiuoju, visada atlekia. Na ką, merginos, einam parodysiu jūsų kambarį, o tada supažindinsiu su draugais.
Gerai prižiūrėtame name užteko ir vyriškos tvarkos. Bet kur pasieniuose stovėjo atremtos meškerės, ant sofos sukrautos kuprinės, po stalu pūpsojo kažkokie rakandai. Bet palipus į antrą aukštą pro smalsaujančių merginų akis niekaip negalėjo praslysti, tai, jog joms skirtame kambaryje tvarka buvo kone ideali. Tai akivaizdžiai bylojo – jų laukta. Viešnios susižvalgiusios net nusišypsojo.
Urielis į kambarį plačiau atvėrė duris.
– Tai va, jis jūsų.
Padėjusi krepšį Emilija ruošėsi sėstis, bet akys stabtelėjo ties kambaryje esančiu sportiniu lanku. Priėjusi paėmė. Patyrinėjo akimis. Įtempė...
– Gal nori pabandyti? – paklausė Urielis.
Emilija palinksėjo. 
Merginai, išėjus į balkoną, jos žvilgsnis sustojo ties kaliause sode gale. Iš Urielio rankų paėmė strėlę. 
Ilgai nesitaikė.
Ps! Melodingai švilptelėjo templė.
– Oho... Moki šaudyti ar pataikei netyčia?
Emilija paėmė kitą strėlę. 
Ps! Antroji, kaip ir pirma, pralėkė kiaurai per kaliausės skarmalus. 
– Na taip... – tarsi pats sau pasakė Urielis, – netyčia taip nebūna. O jo širdis kone šoktelėjo:
„Eina sau, mergina!”
...............
Vaiskiame danguje tarsi tingiai sukiojosi paukščiai. Antroje dienos pusėje viskas tarytum, dar labiau sulėtėjo. Sumažėjo kaitra. Atsirado po medžių viršūnėmis braidantis vėjelis. Bet toks menkas – jei ne šalia augančios galingų drebulių giraitės lapų barbenimas, atsiliepiant į menkiausią jo kvėptelėjimą, vėjelis tikriausiai būtų likęs net nepastebėtas.
Vasara ir širdies karštis susiliejo į vieną.  
Kompanijai išsiruošus prie ežero, Emilija miške nuo smėlingo takelio pakėlė kankorėžį ir, mestelėjusi į Tomos nugarą, nutaisė nekaltą veidą. Atsisukusi Toma iškart negalėjo perprasti, kurio čia išdaiga, bet Emilija neatlaikiusi susijuokė.
– Gerai, gerai, mieloji, – palinksėjo Toma, – primink, kad ir tave nuskandinčiau.
– Oi oi oi, kaip išsigandau. Tralialia, žiūrėk, kad priešingai nebūtų.
Urielis žengtelėjęs atsistojo tarp merginų:
– Tau, Toma, nepasiseks, aš Emiliją saugosiu.
– Mmmm, – parodė liežuvį Emilija draugei, slėpdamasi už vaikino nugaros.
Toma nusisuko:
– Dieve šventas, gaila Urielio, geras berniukas, bet neturiu pasirinkimo, teks ir jį paskandinti. Eime, – paragino Toma likusią kompaniją, – tegu lieka jie, gal paklys kur miške ir man nebereikės plūktis juos skandinant. Kavalierius su pana, – sviestelėjo ji saują kankorėžių sau per petį jų link.  
Kvatojanti kompanija paspartino žingsnį. Vos už kelių žingsnių Urielis stabtelėjo:
– Žiūrėk, – parodė Emilijai.
– Ohoo... koks baravykas. Čia baravykas, ar ne?
– Tikrų tikriausias. Ej, ir jis čia ne vienas. Žiūrėk, va ir ten, ir dar ten. Eina sau, kiek čia jų... Patinka grybauti?
– Net nežinau, – merginos veide atsiradęs šypsnys apnuogino jos tobulų dantų eilę, – gal tik porą kartų esu grybavusi. Abu kartus pradėjo stipriai lyti, permirkdavom ir grįždavom tuščiomis. 
– Gal eidami atgal surinksim juos? Bus vakarienei. 
– Puiku, bus gera proga pamėgti grybauti. 
Jau kuris laikas priekyje jų, tarsi su jais žaistų, skraidydamas nuo medžio ant medžio, plyšavo kažkoks paukštis. Urielis su Emilija pasidairę pabandė pagauti jį akimis, bet paukščiui čia buvo namai – jis išmanė, kaip likti nematomam. Eidami koja už kojos jie lyg ir specialiai tolo nuo visos kompanijos, tarsi abu globotų dar gležną, tarp jų atsirandantį artumą.  
– Pamatysi, čia labai įspūdingas vaizdas, – prakalbo Urielis, – prie to ežero vienas šalia kito yra du piliakalniai, o tarp jų teka upelis. Kalbama, kad ten buvo pagonių šventykla. Prieš kokius penkiolika metų per liūtį nuslinko vieno piliakalnio šlaitas, su nuošliaužomis žemyn nusirito labai keistų formų akmenys. Vieną tokį su apskrita duobe tėtis į sodybą partempė, o kitus netruko kažkas išsivežti. Visi kalbėjo, kad juos, ko gero, senovėje į žemę užkasė šventyklos sargai. Kai kryžiuočiai užgrobdavo žemes, jie tokias vietas labai uoliai naikindavo, net šventviečių akmenis suskaldydavo. Bet tau tikriausiai neįdomu?...
– Kaip tik, priešingai. 
Urielį labai traukė paimti ją už rankos:  
– Senelis pasakojo, kai dar buvo paauglys, per Jonines, kai visi linksminosi, jis ir kiti kaimo vaikėzai, pajautę nuo suaugusiųjų laisvę, po šias vietas iki išnaktų slėpynių žaidė. Sako, žiūrim, mišku ateina kažkokie su kuprinėmis ilgomis lazdomis nešini žmonės ir kaip niekur nieko nuėjo į raistą. Į tą raistą dėl prietarų ir daugybės gyvačių niekas iš aplinkinių gyventojų net arti neidavo. Senelis dėl to išsigandęs spruko namo ir to įvykio niekada neužmiršo. Kai po daug metų čia numelioravo, tas raistas visiškai nuseko, senelis visą jį apvaikščiojo ir surado salelę. O joje ratu sudėti dideli akmenys. Sako, ant kai kurių buvo iškalta saulė, mėnulis, kažkokie gyvūnai. Visko neįžiūrėjo, nes kiti nuo laiko buvo gerokai susmigę į žemę. Aplink buvo pribarstyta grūdų, degintas laužas... O kai vėl ten nuėjo po savaitės, nieko neberado. Tik gulėjo nukirsti medžiai, per kuriuos tuos akmenis iš ten ir išvilko. Senelis mano, kad tai padarė ne kas kitas, o jo tada matyti žmonės. Jam net pačiam sunkiai versdavosi liežuvis pasakyti, jog tai pagonys.  
– Tiesiog legenda. 
– Nelabai tiki?
– Kodėl gi ne. Pasaulyje daug keistų dalykų. Kad ir tos pačios legendos neretai tėra nuoroda į užmirštus dalykus. Na, kad ir pagal legendas archeologų atrasti ištisi miestai. 
– Ir aš taip galvoju. Senelis mėgo kurti pasakojimus, bet jei pamatydavo, kad per daug tikiu, pasijuokdavo ir pasakydavo, kad pajuokavo. O apie tai visada kalbėdavo tik rimtai. Dabar ne kartą pagalvoju, jei būtų išlikęs pagoniškas tikėjimas, ar šiandien vis tiek fabrikai į upes piltų teršalus, o gyvūnai vis tiek būtų žudomi ne tik dėl maisto, bet ir dėl pramogos? Juk pagonims visa, kas juos supo, buvo šventa.  
– Ei jūs ten! Neatsilikit! – šūktelėjo Toma, – mes jau matom ežerą!
Jei būtų to ir nesakiusi, iš skardaus ataidinčio balso galėjai suprasti, kad jie jau pakrantėje.
– Ūūū! – šūktelėjo kažkas iš kompanijos.
Ūūū! Kaipmat atsibudo visada išdykauti nusiteikęs aidas. Ūūū! Skrajojo jis nuo vieno kranto iki kito į garsą įpindamas širdį skraidinančio laisvės ir erdvės skambesio.
................... 
– Puikus vanduo, – netrukus paskui Urielį į krantą išlipo ir Emilija.
Merginai buvo truputį nedrąsu, bet pasidairiusi vietos kur įsitaisyti, rado tik ant nedidelio pakloto šalia jo. Atsisėdusi atsirėmė alkūnėmis ir šypsodamasi stebėjo vandenyje likusių draugų šėliones. Kartu visu kūnu jautė iki sielos įsiskverbiantį į ją nukreiptą Urielio žvilgsnį. Ji stengėsi nejudėti ir neatsisukti, kad nepradingtų jo maloniai svaiginančių žvilgsnių magija. Nuo jų net ėmė krėsti drebulys.
Urieliui ši aukšta mergina iškart pasirodė įspūdinga. Bet dabar... Dabar, kai išsirengė iki maudymosi kostiumėlio, pasimatė, kaip dailiai ji nuaugusi, kokios dailios jos formos. O dar tie jos standų kūną aplipę vandens lašai... Urieliui atrodė, kad ji tarsi iš kitos – tobulesnės erdvės.  
„Kaip nendrė”, – gražesnio ar dar tikslesnio apibūdinimo jis net nebegalėjo sugalvoti.  
Ant Emilijos krūtinės keli lašai subėgę į vieną, lėtai vinguriuodami, pasileido žemyn ir sustojo pilvo duobutėje. Urielis, akimis nulydėjęs tą upeliuką, pajautė, jog drebulys apima ir jį. 
Artumas svaigino abu. 
– Čia labai smagu. Ar ne? – prakalbo Urielis ir iš taip arti pirmą kartą pamatęs jos veidą, išsigando atsiradusios minties: „Aš negaliu jos prarasti. Nežinau, ką padarysiu, bet padarysiu viską, kad ji būtų mano mergina.”
– Ką ir kalbėt, nuostabi vieta, – atsisuko ir Emilija.
Iš taip arti Urielio veidą pamatė ir Emilija. Artumas ją galutinai apsvaigino, sukeldamas galingą jausmų bangą. Ji net nepajautė kaip pakėlė akis į dangų: „Dieve aukščiausias, padaryk, kad tas berniukas mane pamiltų!”
Tam prasiveržus vargšė mergaitė vos nesudėjo delnų it maldai, bet laiku išsipainiojo iš apėmusio svaigulio.
– Tavo sportiška figūra, – išdrįso pagirti Urielis.
– Aš žaidžiu krepšinį instituto komandoje.
– Matosi, – vėl pagyrė vaikinas.
– Tu irgi gražiai sudėtas.
Emilijai vėl prasiveržė nevaldomas drebuliukas: „Jo toks vyriškas balsas”.
Mergina apsivertė, atsukdama saulei pašildyti nugarą. Prieš jos akis vėl atsivėrė didžiulio skardžio papėdė, kur per akmenis į ežerą skubėjo upė. Piliakalnio nuošliaužos viršuje sulyg pačiu kraštu stovėjo senos galingos eglės, o gelsvo skardžio fone lėtai sklandė didelis paukštis. Emilija buvo sužavėta viskuo:
– Šios vietos tiesiog prašosi legendų. Jei jų nebūtų, kas nors turėtų sugalvoti. Įsivaizduoju, koks vaizdas atsiveria nuo piliakalnio viršaus. 
– Galim užlipti.
– Vera! – išsiskyrė Tomos balsas. – Ko neprimeni, kad nuskandinčiau?! A?! Aūūū! Kur tu? A, va! Eik šen!
Vera, supratusi, kas jos laukia, spiegdama pasileido kranto link. Tačiau stovint vandenyje jos bėgimas prilygo trypčiojimui vietoje. Ji daugiau skeryčiojosi rankomis nei yrėsi pirmyn. Toma ją kaipmat pasivijo. Panėrė ir čiupo už kojų. Vera tik spėjo pirštais užsispausti nosį ir kaipmat buvo panardinta. Ir nežinia kada būtų išsilaisvinusi, jei Toma nebūtų pamačiusi, jog Emilija su Urieliu palieka pakrantę. Ji, rodydama į juos pirštu, erzindama ėmė šaukti ir nepastebėjo, kad tapo vaikinų dėmesio centru. Grumtynėse su Vera ji taip įsidūko, jog nepajautė, kaip liko be liemenėlės: 
– Kavalierius su pana virė košę su smala! – net pasišokčiojo ji, tarytum stebinčius specialiai erzintų savo grožybėmis.
– Toma, tu peršalsi, – nusijuokė Vera.
– Geriau rūpinkis, kad nenuskandinčiau, – atrėžė, bet kartu pamatė, kur link žiūri draugė, – Oi. 
Panirusi po vandeniu susirado liemenėlę, ten pat užsisegė. Tada išnirusi išdidžiai pakėlė galvą ir praeidama pro vaikinus drėbė:
– Neturit gėdos taip spoksoti į vargšę mergaitę. O jūs ko dar stovit, susiruošėt ir eikit, spektaklis baigtas, – kliuvo ir Emilijai su Urieliu.
Toma nebesusilaikiusi pati prapliupo juoktis.
...............
Jau visai netoli piliakalnio Urielis paėmė Emilijos ranką. Ji į tai atsakydama maloniai spūstelėjo jo pirštus. 
Pradedant šiuo rytu, tarp jų viskas taip greitai vyko, kad šiandien jau antrą kartą aplankė jausmas, jog jie pažįstami nežinia kiek, gal net nuo neatmenamų laikų. Tik buvo vienas kitą primiršę ir, štai, dabar kažkokiu stebuklingu būdu pamažu atmintis sugrįžta. Urielio galvoje net šmėkštelėjo, kad jis pats to nesuvokdamas visą laiką laukė tik jos. Net keistai pajautė, kad yra jos pasiilgęs.
Emilija atsisukusi nusišypsojo. Net suvirpėjo jos lūpų kampučiai. Ji jautė tą patį.
– Kur išmokai taip šaudyti iš lanko? – paklausė Urielis.
– Gal pasirodys keista, bet mane nuo pat vaikystės tie dalykai traukė, – Emilijos veidą papuošė plati šypsena, – pamenu muziejuje, visos panelės domisi ponių sukniomis, kitomis pacackomis. O man kaip kokiam berniokui įdomiausi šarvai, herbai, ginklai. Ko gero, tai iš mano senelio perėjo.
– Taip nebūna... Nebūna tokių gražių senelių. 
Emilija Urielio sąmojį sutiko su santūria šypsena: 
– Jis buvo karininkas ir didžiulis senovės entuziastas. Jis man užrašė savo senovinių ginklų kolekciją. Mama sakė mane išvys iš namų, jei dar bent vieną geležį parvilksiu, nes aš ją vis kuom nors papildau, – Emilija vėl Urieliui padovanojo plačią šypseną. – Net lankiau senovinių kovų būrelį. Ten ir išmokau šaudyti iš lanko, išmokau švaistytis kardu. Bet supratau, jog su tuo reikia baigti.
– Per sunku merginai?
– Ne. Supratau, kad per daug rimtai į visą tai įsitraukiu. Per treniruotes kartais net nebejausdavom, kad tai tik žaidimas. Vieną sykį labai stipriai sužeidžiau tokį vaikiną, o jis mane. Svarbiausia, kad to net nejautėm, pliekiamės toliau. Tik kai pamačiau aplinkinių akis, supratau, kad kažkas ne taip. Nuleidau kardą ir tik tada pajutau, kad prakirstas mano petys. O tas vaikinas taip ir susmuko. Tada supratau, kad reikia paieškoti kitokio laisvalaikio. 
– Ir ėmei žaisti krepšinį?
– Taip. Mane ir anksčiau kalbino ateiti į komandą. Bet vis tiek, kaip mama sako, nenustojau visokiais pavojingais geležimis domėtis. – Emilija sustojo, – Čia ir yra tas Karaliukų kalnas? 
– Taip. 
– O tave kodėl traukia tas sportas?
– Šaudymas iš lanko?
Emilija linktelėjo.
– Mano mama susirado kavalierių, jis prisisukęs dėl medžioklės lankais. To mokėsi net pas Amerikos indėnus.
– Oho. 
– Na, jis yra kanadietis... Mano senelio brolis gyvena Kanadoje. Nuskridom jo aplankyti, sėdim sode, vaišinamės, kur buvęs kur nebuvęs kaimynas vis ateina ir ateina. Senelio brolis juokėsi, kad jis per dešimt metų nebuvo tiek atėjęs kiek dabar per savaitę. Jam mano mama labai patiko. Jis viengungis, mano mama irgi viena liko. Jie susidraugavo, paskui susituokė. Dabar seneliai ir mama gyvena ten. Tai nuo patėvio ir susirgau tuo reikalu. Jis sako, jei gali medžioklė būti humaniška, tai ji yra tik tokia, kada žvėris ir žmogus yra lygiavertėse sąlygose. O visi tie optiniai taikikliai, naktinio matymo prietaisai, tai ne medžioklė, o gyvulio paskerdimas. Na, aš nemedžioju, bet jis ta tema su manim net telefonu gali pusdienį prakalbėti. Atsiuntė man lanką, tai nenorom susidomėsi. Kopkim čia... 
Piliakalnio viršuje, atgavę kvapą, sustojo, kur atsiveria vaizdas į ežerą. Emilija vėl pasijautė kaip užburta, stovėjo ir visą tą grožį tiesiog glamonėjo akimis:
– Aš tau dėkinga, kad čia atsivedei... Jaučiuosi taip tarsi tuoj imsiu ir nuskrisiu. 
– Urielis palietė Emilijos petyje įrėžtą rausvą dryželį. Atitaikydamas jo vingį, lėtai pervedė jį pirštu. Emilija net suvirpėjo:
– Čia tas randas, kur tau pasakojau.
– Gražus...
– Patinka?
– Patinka.
Emilija vis neatitraukė akių nuo vaizdo:
– O aš?
– Labai.
Galiausiai ji atsisuko. Žvilgsniu įsiskverbė į jo akis. Taip, tarsi dar prašė jo žodžių, tarsi norėjo jose perskaityti kiek yra tiesos jo prisipažinime. Vaikinas žengtelėjęs jos link, paėmė delną:
– Emilija, prašau būk mano mergina. Ar norėtum?...
– Norėčiau... Noriu... Man taip nėra buvę. Pamačiau ir neperstoju galvoti... – nebeliko barjerų ir Emilijai. Ji prisiglaudė, ant vaikino krūtinės padėjo galvą. – Apkabink mane, kitaip ištirpsiu ir nuskrisiu.
Mergina iš tikrųjų nebejautė savo svorio.
„Ačiū tau, Dieve, už angelą”, – pakėlė ji akis į viršų.
Skardžio fone, nepabūgęs nuo ežero sklindančio triukšmo, vis sklandė erelis.
– Žiūrėk, – ištarė Emilija.
– Kur?
– Va ten. Link upės.
Kone jų aukštyje praskrido kitas erelis ir prisijungė prie ano. Jie kartu apsuko ratą virš ežero ir, mostelėję galingais sparnais, lėtai nuskrido savo keliais. 
– Aš tavo.
– O aš tavo.
.......................  
– ... Luida. Sakote, kad jūsų išradimas turės įtakos daugybei žmonių, net gali pakreipti visos civilizacijos raidą? 
– Taip. Esu tuo tikras. 
– Išradimą pavadinote savo dukters vardu. Net nežinau, kaip tai apibūdinti. Sakyčiau gal poetiška, – tęsė labai aukštus reitingus turinčios laidos vedėja Mileva. Jauna, patraukli, baigusi kelis universitetus, eteryje galėjo laisvai kalbėti beveik bet kuria tema. Patekti į jos laidą buvo tas pats, kas ištraukti laimingą bilietą, kurio prizas – garantija, jog liksi pastebėtas. Pas ją veržėsi politikai, išgarsėti siekiantys menininkai, verslininkai. Ne vienas svajojo nuveikti kažką reikšmingo ir didelio, kad pakliūtų į jos laidą. Ji buvo tiesiog Mileva, svajonių moteris. – Pone Džonai, ruošdamasi pokalbiui su jumis stengiausi suvokti, kaip gimsta išradimai. Kas prie jų atveda? Gal, kaip teigė Albertas Einšteinas, sugebėjimas vizualizuoti? Intuicija? Nuoseklus, kruopštus darbas? Stiprus noras išspręsti kažkokią problemą? Kas?  
– Jūs, Mileva, esate teisi. Išradimai neatsiranda tik vienu kažkokiu būdu ir daugelį jų įvardinote. Nepaminėjote tik atsitiktinumo. Nors atsitiktinumas čia sąlyginis žodis. Kartais nutinka, kad dirbant prie kažko kito atsiranda labai aiškios nuorodos į visai ką kita. Belieka jų tik nepražiopsoti. 
– Norite pasakyti, kad Luida atsirado atsitiktinai? 
– Taip, bet tik iš dalies. Vienoje iš mūsų laboratorijų, eksperimentuojant su cheminėmis medžiagomis, nuo reakcijos išskirtų dujų apsinuodijo keli mūsų bendradarbiai. Situacija tapo kritiška, medikams net teko pakovoti už jų gyvybes. Tada viskas ir prasidėjo. Po poros dienų medikai kreipėsi į mus paaiškinimo, nes komos ištikti mūsų bendradarbiai pradėjo akivaizdžiai jaunėti. Korporacija tirti šiam įvykiui skubiai sudarė darbo grupę, kuriai man ir teko vadovauti. Projektas buvo visiškai slaptas, jame dalyvavo tik nedidelė mūsų darbuotojų grupė ir mūsų bendradarbius prižiūrintys medikai. Netrukus nustatėme, kokios laboratorijoje naudotos cheminės medžiagos ir koks medikų detoksikavimo medikamentų junginys organizme sukėlė tokią reakciją. Tai buvo viena šio darbo kryptis. Turėdami apčiuopiamą rezultatą, mes ėmėme rimtai tyrinėti ir savaiminius organizmo pokyčius atsinaujinimo kryptimi. Tikriausiai ne vienas girdėjote, kad sportinių pratimų, meditacijos, maldos, mitybos pagalba kartais žmonėms pavykdavo išeiti, rodos, iš beviltiškos sveikatos būsenos ir susigrąžinti turėtą energiją. Yra žinoma atvejų, kai tai įvykdavo ir be jokių pastangų. Garsiausias atvejis, kai vienai kinų senolei išdygo visi nauji dantys, kurių ji jau nebeturėjo daug metų. Tokie atvejai gana reti, net vadinti stebuklais. Tai buvo kita šio projekto darbo kryptis. Čia man pasisekė labiausiai. Po kelerių metų darbo žmogaus organizme suradau, pavadinsiu tai „mechanizmu”, kuris yra atsakingas už mūsų kūne atsiradusių nukrypimų šalinimą, tarp jų ir susidėvėjimą. Jis tai daro sukeldamas tam tikrų organizmo medžiagų chemines reakcijas. Kitaip sakant, tai jis daro atnaujindamas visą kūną. Tik tas mechanizmas yra sušlubavęs pats. Ir tik kartais ir tik iš dalies veikiantis. Jo reti „prabudimai” ir padovanoja mūsų vadinamuosius pasveikimo stebuklus.
– Sakykite dar, visi esame pastebėję, kad kai kurie žmonės sensta kur kas lėčiau nei kiti, nors jų gyvensena niekuo nesiskiria nuo įprastinės, o kartais tokie žmonės gyvena net save alinantį gyvenimą. Ar tai kaip nors susiję su mūsų tema?  
– Puiki įžvalga. Tyriau ir tai. Tokių žmonių nėra daug, bet pagalvoję kiekvienas tokį prisimintų. Jų organizme „mechanizmas” yra iš dalies funkcionuojantis. Jis nėra veikiantis, bet nėra ir visiškai išsijungęs. Tai palyginčiau su lašančiu vandens čiaupu. Jis užsuktas, bet labai maža dalis vandens vis tiek prasisunkia. Luidos preparatas, vaizdžiai kalbant, tą „mechanizmą” atsuka pilna tėkme. Už šitą atradimą kolegos man suteikė garbę preparatui duoti vardą. Štai dėl to ir Luida, – mokslininkas tarsi tik dabar parodė žmogišką savybę, plačiai nusišypsojo. 
Sužavėta žinios studija net suošė. 
– Manau, šis jūsų ir jūsų kolegų nuveiktas darbas nusipelnė mūsų aplodismentų. Tai mažiausia, ką mes galime jums duoti. Ačiū, – pasisuko į studiją Mileva. – Gerbiamas Šarnai, besiklausant jūsų prisiminiau Bibliją, kur aprašomi žmonės gyveno net kelis šimtus metų ir būdami, mūsų akimis, visiški, na, tris net penkis kartus senoliai dar eidavo į karą...
– Taip, teko analizuoti ir tą medžiagą. Dabar jau drąsiai galime sakyti jog tame yra tiesos. Mes nežinome, kada ir kas nutiko, kad mano atrasto „mechanizmo” veikimas ėmė strigti ir mes daug amžių gyvenome nežinodami apie mumyse glūdinčia galimybę. Na, prie viso to reikėtų pridurti, jog sakant „mechanizmas” nereikėtų įsivaizduoti kažko panašaus į laikrodžio ar kitokį mechanizmą, tai tėra mažas taškelis pilvo srityje, darantis didelį darbą. Žmonijai iki tokių mechanizmų kūrimo dar labai toli...  
– Visa tai verta susižavėjimo, bet sakykite, pone Džonai, ar norint naudoti Luidą, teks pereiti tokį bauginantį dalyką kaip koma? Juk minėjote, kad jūsų bendradarbiai buvo jos ištikti.  
Mokslininkas vėl plačiai nusišypsojo:
– Taip buvo, bet pradžioje. Po to, kai atradau „mechanizmą” ir jį išanalizavau, Luidos preparatą pavyko subalansuoti taip, kad jis nekelia nė mažiausio pavojaus. Tai tik intraveninis preparatas, prie kurio priprasim, kaip pripratom prie kažkada stebuklu atrodžiusio penicilino. Luidos naudojimui net nebūtina ypatinga medikų priežiūra. Trijų dienų kursas visiškai paruošia „mechanizmą” jo natūraliai veiklai. Bet neturėtume įsivaizduoti, jog Luida yra laidas į amžinąjį mūsų buvimą. Negalėsim to daryti iki begalybės, gamtoje viskam yra riba. 
– Labai įdomu, kokia bus mūsų gyvenimo riba?
– Mes tokių duomenų dar negalime turėti, bet yra labai rimta prielaida, jog tai bus individualu. Beje, mes dar nežinome kodėl, bet Luida iki maždaug trisdešimt penkerių metų žmogui nedaro jokio poveikio...
Urielis, išgirdęs skambutį į duris, išjungė televizorių. Spragtelėjo spyna. Emilija visada prieš rakindama duris spustelėdavo skambutį. Vaikinas švystelėjo ant sofos pultelį, nuskubėjo jos pasitikti. Prabuvusi kelias dienas pas mamą ji grįžo pilna savito žavesio, net spinduliavo kažkuo, ką matyti galima tik širdimi. Žvelgdamas į ją Urielis net šiek tiek sutriko. Jis negalėjo suprasti, kaip jai pavyksta kaskart atrodyti taip, tarsi tokia nuostabi iki šiol dar nebuvo. Jis net kelias akimirkas nematė bučinukui atkišto jos skruosto. 
– Čia tau, – Emilija rankose laikė knygą. – Tai „Angelų knyga”, – mergina įsitaisė šalia jo ant sofos. – Va, radau. Paklausyk: „Urielis yra vienas galingiausių ir grėsmingiausių angelų. Kaip būties angelas spindi neapsakoma Dievo sosto šviesa. Jo simbolis – žaibas. Šis kataklizmų angelas buvo atsiųstas perspėti Nojų apie artėjantį tvaną. Aprašytas kaip angelas erelio akimis. Tačiau jis neatpažino Šėtono, o šis apgaule sužinojo kryptį į žemę, vėliau į Edeno sodą. Tą kartą Urielis suklydo, bet vis tiek jis pripažįstamas kaip turįs neįveikiamos jėgos ir galios. Tai jis Sibilės knygoje turi raktus į pragarą ir turi nugriauti vartus visuotinio teismo dieną. Jis gali būti bauginantis atpildo angelas, taip pat yra patikimas humaniškumo siekiančiųjų vedlys ir Dievo tiesos aiškintojas... Jis atstovauja laisvei, nepriklausomybei ir naujoms idėjoms”... – Emilija pakėlė akis. – Tą knygą nupirkau tau. Šiandien lygiai šimtas dienų, kai mes kartu.
– Ačiū. Ir aš tau turiu siurprizą. Užsakiau staliuką dviems, bet prieš tai... Palauk truputį. – Urielis skubėdamas sugrįžo iš kito kambario. – Iš kurios rankos renkiesi?
Emilija skvarbiai žiūrėdama jam į akis, lėtai palietė jo kairę ranką. 
– Kokie nuostabūs auskarai!
– Juos mano mama atsiuntė. Aš jai apie mus papasakojau. Ji nekantrauja su tavim susipažinti, – Urielis dar akivaizdžiau susijaudino. – O čia nuo manęs, – atlenkė kitos rankos pirštus.
Šįkart begarsę nuostabą ištarė susižavėjusios Emilijos akys. Vaikino delne savo šeimininkės laukė žiedas.
– Emilija, nuo pirmos dienos aš iškart supratau, kad artimesnio žmogaus už tave mano gyvenime nėra buvę ir noriu, kad tas jausmas liktų manyje visą mano gyvenimą. Todėl prašau, Emilija, tekėk už manęs.
Emilija nustebusi žiūrėjo jam į akis tarsi nebūdama tikra, kad teisingai išgirdo jo žodžius. Ji vis bandė kažką sakyti, bet iš jos lūpų neišėjo nė mažiausias garsas. 
– Aš suprasiu tave, jei tu nesi tikra dėl savo jausmų. Aš pasiruošęs palaukti, jei tu nori pagalvoti.
Emilijai sumirksėjo ir jai pagaliau prasiveržė: net su ištryškusia ašara:
– Urieli, aš tavo, nors degtų žemė... Aš tavo iki paskutinės savo dienos.
Vaikinas žengtelėjo jos link, paėmė delną. Ant mielo virpančio jos piršto lėtai užmovė žiedą. Pirštai drebėjo ir jam.
...................
Minkštą, melodingą didelio sieninio laikrodžio tiksėjimą nutraukė dūžiai. Jie, trumpam priminę apie laiko tėkmę, išsibarstė kambario erdvėje. Išmušė trečia valanda nakties. Emilija giliai atsiduso. Urielis žiūrėjo į lubas ir skendo mintyse. Perbraukė sau kaktą. Po mažai miegotos nakties laukdavo sunki diena. Taip jau buvo ne kartą, tačiau tai, ką jautė būdami sykiu, buvo svarbiau, nei tai, kas laukė. Gulėjo nenorėdami praleisti nė vienos juos nuo buvimo kartu svaiginančios akimirkos.
Tik sieninis laikrodis, kaip koks kruopštus, pareigingas kareivėlis einantis savo TIK TAK pareigą, negailestingai primindavo, kad laikas vis dėlto egzistuoja.
Už jų namo sienų iš kažkur parsibastęs suūkavo žiemos vėjas. Pakėlęs purų sniegą tarytum erzindamas, drėbė jį į lango stiklą ir vėl nurūko tuščiomis miesto gatvėmis pasibastyti toliau, kad vėl, apsukęs mieste ratą, grįžtų tuščiomis miesto gatvėmis lydimas sukelto puraus sniego.
Emilija paėmė Urielio ranką. Švelniai spustelėjo. 
– Kažkas neduoda ramybės tavo širdelei? – paklausė Urielis.  
– Aš tokia laiminga. Vieną akimirką net išsigandau, kad visa tai nesibaigtų.
– Mažyte, kodėl tu baiminiesi dėl to, kas niekada neįvyks. Aš padarysiu viską, kad visą gyvenimą jaustumeis laiminga. Pamatysi. 
Mergina lyg neišgirdusi atsiduso vėl. Delnu nuo kaktos atmetė plaukus:
– Kai turėsim vaikutį, kaip jį pavadinsim?
– Kodėl manai, kad gims berniukas?
– Aš žinau... Man išbūrė, kad turėsiu sūnų... 
Vėjo stūgavimui trumpam palikus juos dviese, vos girdimas jų pokalbis ištirpo juodu gaubiančioje tyloje. Girdėjosi tik ratu žingsniuojančio laikmačio nenutylantis žingsniukų kaukšėjimas.
Tik... tak... tik... tak... O kartu su juo plakė jų laimingos širdys.
Urielio veide atsirado šypsena:
– Aš būčiau labai laimingas, jei gimtų berniukas.
Emilija pasisuko, apkabino jo petį:
– Aš irgi. Dieve, kaip gera tave turėti. 
– Jei būčiau aidas, pakartočiau tavo žodžius.
Bam! Bam! Bam! Bam!... Pasigirdo laikrodžio dūžiai, rodės, skambėję tik ką, tik prieš minutę.  
– O, Dieve, jau keturios valandos, – atsiduso Emilija.
Urielis lėtais judesiais pradėjo rinkti jos garbanas ir sruogą po sruogos dėlioti už jos pečių.
– Mrrr, – murkimu parodė Emilija, jog jai tai tiesiog saldu. – Jei tikrai gims berniukas, aš jam net vardą sugalvojau. 
– Ir koks gi jis? 
– Karolis, – lėtai ištarė mergina. 
– Gražu...
– Manai? Man jis arčiausiai širdies. Labai noriu kažkaip įamžinti mūsų vietą.  
– Karaliukų kalną?
– Aha...
– O jei gims mergaitė, tai Karolina?
– Aha... Žinai, mes merginos visada svajojame, kaip atrodys mūsų vestuvės, koks bus mylimasis, kaip į vakarėlį rinksis draugai... Net nesitiki, kad visa tai jau rytoj.
.....................  
– ...be abejonės, Luida pakeis mano gyvenimą, – kalbėjo žurnalistės gatvėje užkalbinta moteris, – kartais su pavydu stebiu, kaip bendradarbė bendrauja su savo paaugle dukra. O aš gimdžiau vėlai, man atrodo, kad mano vaikai su manim nebūna atviri, nes tarp mūsų didelis metų skirtumas. Tikiuosi, viskas pasikeis...
– Kaip žiūriu į Luidą? Na, galiu pasakyti atvirai, – girdėjosi kito pašnekovo balsas per radiją, – aš jos laukiu. Seniai žaviuosi viena mergina, bet suprantu, kad būtų beviltiška prieiti ir užkalbinti. Aš už ją gerokai vyresnis. Luida suteiks man galimybę...
– Aš daug dirbau, – kalbėjo dar kitas, – gražiausius metus paaukojau, kad turėčiau tai, ką dabar turiu. Vieno, ko man trūksta, tai susigrąžinti prarastą laiką. Bus puiku.  
Urielis, prie raudono šviesoforo signalo sustabdęs automobilį, perjungė radijo bangą:
– Visi apie tą patį. Luida, Luida... 
– Ar tave tai nervina? – pasisuko į jį Emilija, – žmones galima suprasti. Jie tik nori būti laimingi. O Luida vienas iš pasiūlymų, kaip susitvarkyti gyvenimą, kad jis toks būtų.
– Ne, aš nieko prieš, bet ar tu tikra, kad kalbėjusi moteris su savo vaikais nesutaria tik dėl išorinių dalykų? Aš manau, kad jiems paprasčiausiai trūksta susėsti ir nuoširdžiai pasišnekėti.
Ant saulės įkaitinto automobilio stiklo ištiško keli stambūs lietaus lašai. Lijo vos iš kelių danguje styrančių debesų. Urielis spustelėjo pedalą, aplenkė priekyje jų vos krutantį automobilį ir netrukus pasuko į stovėjimo aikštelę. Už trijų kryžių kalno švietė nepaprastai ryški vaivorykštė.  
– Dangaus karaliūnė, – parodė akimis į ją Urielis. 
Emilija žiūrėdama įsikibo į jo ranką:
– Seniai tokią ir bemačiau. Atrodo, tereikia užlipti ant kalno, ir paliestum ją. Kai buvau maža, kelis kartus norėjau bėgti pažiūrėti, iš kur ji išdygsta.
– Nežinau, ar tau būtų pavykę. Atrodo, ji nepasiekiama. Juk ji dangaus karaliūnė, mūsų proprotėviai taip sakydavo. Ją garbino ir prašydavo, kad artimieji nenuskęstų ar ugnyje nesudegtų. Tai va, niekada nežinosi, kur ir kodėl ji pasirodys. Ji dievybė, – nusišypsojo Urielis. 
„O aš žinau, kodėl ji šiandien pasirodė, – šypsniu atsakė jam Emilija, – netrukus sužinosi ir tu”.  
Miesto gatvės po trumpo lietaus, tarytum, atgavo kvapą. Uždarius eismą centrinėje gatvėje, pradėjo rastis niekur neskubantys pasivaikščioti išėję žmonės. Ant suolelių rinkosi už dienos išsiskyrimą atsigriebti ištroškusios porelės. Nieko nepraleisdamos pro akis zujo turistų grupės, kad kuo daugiau įsidėtų ir išsivežtų įspūdžių ir vaizdų. Miestas lėtėjo.  
Urielis su Emilija įsitaisė jaukioje lauko kavinėje ir visas tas margaspalvis veiksmas buvo jiems prieš akis. Vos per kelis staliukus nuo jų linksminosi vyrų kompanijos. Iš tikrųjų ten viskas sukosi tik apie vieną žmogų. Jo nebuvo galima nepastebėti vien dėl jo garsios kalbos, po kurios visada nugriaudėdavo vyrų juokas. Tai buvo visoje šalyje gerai žinomas komikas. Vien nuo tų vyriškių užsikvatojimo darėsi linksma. Urielis su Emilija, tarsi pagavę anos kompanijos dvasią, net nepajautė, kad ir jie sukluso, ką vėl skels anas vyrukas:
– ...močiute, kodėl mane apgavai?! Metė kuprinę iš mokyklos grįžusi anūkė. Sakei, kad po mirties Dievas žmones paima į dangų! O mokytoja šiandien rodė žmogaus griaučius! Vadinasi į dangų ima tik mėsas!
Nuo nemokamo koncerto kvatojo pusė kavinės.
– Atsiprašau, – lyg iš niekur prie tos kompanijos išdygo keistas vyras. Ilgu, aiškiai ne jo dydžio, blizgučiais nusagstytu švarku, gerokai nutrintomis odinėmis kelnėmis. Nuo nuplikusio pakaušio tysojo pečius siekiantys balti reti plaukai. Išvaizda neabejotinai bylojo, kad tam žmogeliui ne visi namie. – Duokit ant alaus, pasakysiu vieną dalyką, – pasilenkė jis prie anos vyrų kompanijos.
– Ir ką gi tu nori mums pasakyti? – paklausė vienas.
– Pasakysiu, bet pirmiau duokit ant alaus.
Vienas juokdamasis padavė penkis litus:
– Imk, bet žiūrėk, kad tikrai pasakytum kažką svarbaus. 
Žmogelis tirdamas ar daug kas jį stebi pažvairakiavo į šalis:
– Švento Petro ir Švento Augustino vardu, sakau, kad nebandytumėt to velnio tepalo. 
– Kokio dar tepalo? – visiškai rimtai paklausė vienas vyras.
– Tos Liudos.
Vyrai visi kaip vienas, net užsispiegė juoku. 
– Ir kodėl gi? – atgavo vienas kvapą. 
– Ateis į žemę ugnies slibinas. Žemė maišysis su dangumi, nei miškuose, nei laukuose niekas nebeaugs...
– Su tavim viskas aaaišku, – nutęsė komikas, – gavai ant alaus, o dabar patrauk savo organizmą, mums paneles užstoji. 
– Aš jums sakau... – keistuolis norėjo sakyti dar kažką, bet atskubėjusi apsauga išlydėjo jį už kavinės aptvėrimo. 
Urielis nusišypsojo:
– Argi nesimboliška.
– Kas?
– Tas pamišęs žmogus. Man pasirodė, kad jis perteikia didžiąją dalį sveikai protaujančių, bet iš tikrųjų jie yra savaip pamišę dėl tos Luidos. Tik pasiklausyk, kur benueisi, Luida, Luida...
Emilija nuo jo vis nenuleidusi akių nudelbė žvilgsnį ir pradėjo maišyti kavą:
– Aš turiu tau naujieną. 
– Naujieną?  
Emilija pasijautė kaip maža mergaitė. Nusisuko, nenorėjo rodyti atsirandančios šypsenos.
– Pala, tu atsisakei vyno, tau bloga nuo menkiausio dūmo kvapo... – Urielis pradėjo į ją spiginti akimis, – tu pastojai?
– Seklys Morka, – atsisuko Emilija. – niekas neprašė atspėti, – nusišypsojo ji.  
Urielio veidą išmušė raudonis. Paėmęs žmonos ranką, pabučiavo delną:
– Emilija, sėdam į mašiną ir dabar pat važiuojam visam savaitgaliui į mūsų sodą. Juk ar taip, ar taip, pasaulis tėra: tik aš ir tu, – patyrinėjęs jos žvilgsnį kilstelėjo ranką, – padavėjau, atneškit sąskaitą.  
....................
Televizija, laikraščiai, žurnalai – visi susižavėję sekė naujos dievaitės atsiradimą. Tai buvo nežinia kodėl iki šiol vengusi viešumo pati Luida – išradėjo dukra. Pasirodžiusi ji labai šauniai pakeitė televizijos ekranuose pradėjusį nuobodžiauti savo tėvą. Ši gyvybinga, artistiška persona kaipmat užkariavo visų simpatijas. Spaudoje sumirgo jos nuotraukos: Luida iki Luidos, Luida po Luidos. Iš vienos nuotraukos žvelgė patraukli mergina, iš kitos – ta pati, bet tarsi kas būtų padirbėjęs su fotoefektais ir gerokai ją pasendinęs. Skirtumas buvo iškalbingas. Pati Luida netruko tapti Luidos poveikio simboliu.  
– Mano vardu pavadintas preparatas yra nuostabus tuo, kad gyvenimo patirtis susijungs su jaunyste ir eis kartu. Taigi, kas sakė, kad laiko neatsuksi atgal? Pažiūrėkit į mane, – nuolat juokavo ji. – Liko visai nedaug, tą patį galėsite padaryti ir jūs.  
Ji nuo pat pirmojo pasirodymo užlėkė ant paties aukščiausio populiarumo laiptelio. Jaunuolės, norėdamos būti į ją panašios, mėgdžiojo jos kalbą, manieras, šukuoseną... Kokio nors interviu metu jos paminėtas žurnalas ar knyga iškart buvo išperkami. Vienos šalies partija, pralaimėjusi rinkimus, svarstė, ar tai neatsitiko todėl, kad jos lyderis pasišaipė dėl tokios didelės Luidos įtakos visuomenės gyvenime...
Net sulaukusi tokio dėmesio, nesijautė, kad Luida išpuiktų ar rinktųsi pašnekovus. Ji kaip ir anksčiau išliko žavinga ir paprasta. Mielai dalyvavo įvairiose labdaringose akcijose. Daug savo praturtėjusios šeimos pinigų skyrė sergantiems vaikams. Jos vardu rinko aukas trečiojo pasaulio jaunimo švietimui, kovai su AIDS. Luida priešakinėse linijose dalyvavo gamtosaugos projektuose...
– Tėčio išradimas pakeitė mane išoriškai, su tuo prasidėjo ir pokyčiai viduje. Aš jaučiuosi laiminga. Jau greitai šitaip galėsite jaustis ir jūs.
Tokios ir panašios mintys kaipmat prigijo daugybėje protų. Ne vienam ėmė atrodyti, jog iš tikrųjų iki daugelio svajonių išsipildymo to ir tereikia. O kol kas ko nors imtis yra beprasmiška, net kvaila. Visi laukė. Suplanuotos svajonės tiesiog daužėsi širdyse, prašydamosi kuo greičiau išleidžiamos į laisvę. Ir ta diena atėjo.  
Užteko trumpo laiko, kad posakis – moters metų neklausiama, įgautų tikrąją prasmę. Tik dabar buvo sakoma, „metų neklausiama”. Iš posakio dingo žodis „moteris”.  
Vakarais pastebimai padaugėjo pasivaikščioti išėjusių porelių. Kavinėse, pramogų ir sporto klubuose ėmė stigti vietų. Parduotuvėse nebeužsiguli madingi batai, rūbai. Keliskart išaugo papuošalų, naujų mašinų, baldų paklausa. Gerokai iš anksto reikėjo užsisakyti turistines keliones.
Prasideda nesusipratimai pateikiant dokumentus. Dažno išvaizda kelia abejones dėl dokumento nuotraukos. Auga nusikalstamumas. 
Oro uostai, pasienio tarnybos, policija, lizingo kompanijos, bankai skęsta sutrikime. Imta samdyti skubiai paruoštus žmones, galinčius nustatyti tapatybę iš smakro, ausų formos – kitų veido bruožų. Laikinai vėl įvedama pasienio kontrolė.  
Sukuriama ir įvedama vieninga elektroninių pasų sistema. Asmenybė nustatoma pagal akies rainelę. Neturintiems elektroninio paso, neleidžiama išvykti iš šalies. Jiems nesuteikiamos jokios valdiškų įstaigų paslaugos. 
Įsigalėjus elektroninių dokumentų tvarkai, nusikalstamumo mastas sugrįžta iki buvusios ribos. Atšaukiama pasienio kontrolė.
Dėl paspartėjusio vartojimo verslas plečia gamybos ir paslaugų apimtis. Pristinga darbo jėgos. 
Didžiųjų ekonomikų šalys sušvelnina migracijos įstatymus. Atvežami specialistai iš trečiųjų šalių. Daug gamyklų kraustosi į pigesnės darbo jėgos regionus. Tose šalyse auga pragyvenimo lygis.  
Per sąlyginai trumpą laiką milžiniškas ekonomikos šuolis keičia miestų ir valstybių veidus. Rungtyniaujama dėl projektų užmojų ir mastų. Dygsta įspūdingų dydžių pastatai ir kompleksai.  
Luida pasaulį padarė ne tik jaunesnį, bet ir pastebimai judresnį. Daug keliaujama. Tiesiami vienas už kitą modernesni greitkeliai, statomi oro ouostai. Auga gimstamumas.
Kelinti metai iš eilės fiksuojamas karščio rekordas. Dažnėja pranešimų apie potvynius ir žemės drebėjimus. Padaugėja stiprių vėjų. Vietomis įsigali sausros. Vietomis padažnėję cunamiai vandenynų pakrantes verčia purvo ir griuvėsių dykynėmis. Kaip niekada sparčiai tirpsta ledynai. Kyla jūros lygis. 
Sukuriama unikali vandens gėlinimo–druskų šalinimo technologija. Metamos milžiniškos pajėgos ambicingo projekto vykdymui – kylantį vandenį kanalais nukreipti dykumų drėkinimui. Projektas baigiamas greitai ir sėkmingai. Jūrų lygis iš dalies imamas reguliuoti. Prie dirbtinai palaikomų oazių statomi kazino, viešbučiai, plečiamas turizmo verslas...
Žiniasklaidoje vėl sumirgėjo kiek primirštas Luidos veidas:
– Kreipiuosi į visus sveikai mąstančius žmones, norėdama, kad būtų atsiliepta į: mokslo, kultūros, verslo ir kitų asmenų suburtos darbo grupės „Pasaulis visiems” raginimą. Mes jau keleri metai miname beveik visų pasaulio vadovų slenksčius, bandydami atkreipti dėmesį į kritišką ekologinę planetos būseną. Mieli žmonės atėjo metas pasakyti, mūsų klausėsi, bet negirdėjo. Daugelis pasaulio vadovų vienaip ar kitaip atstovauja didžiajam verslui, kuris pelnosi menkai kreipdamas dėmesį į ekologiją, vadinasi, visų mūsų sąskaita. Toks verslas kaip jautis mato tik raudoną skudurą, kitaip sakant, pelną ir nenori matyti, jog įsibėgėjęs lekia tiesiai į jį nukreiptą špagą. Jos dūris pakirs ne tik juos, bet visus mus.  
Žmonės, atėjo metas nustoti kartoti, kad nuo mūsų niekas nepriklauso, kad viską sprendžia jie. Kas tie jie? Saujelė, per rinkimus mūsų pačių įsiprašiusi tvarkyti mūsų reikalus. Tai ir priverskime juos tvarkyti taip, kad pasaulis pagaliau pradėtų priklausyti visiems. Pradėkime nuo to, kad biudžete ekologijai būtų skiriama ne mažiau nei skiriama karo reikmėms. Reikalaukime, kad iki kraštutinumo būtų sugriežtinti įstatymai už bet kokią gamtos taršą. Reikalaukime, skirti lėšų alternatyvių energijos šaltinių paieškai. Reikalaukime nes tai mūsų pačių pinigai, suplaukę į mūsų valstybių biudžetus spręsti mūsų pačių reikalus.  
Raginu, dabar pat išsiųskite elektroninį laišką, ar sėskite rašyti laišką ranka ir išsiųskite tuos reikalavimus. Darykime tai kasdien, nuosekliai diena iš dienos. Tai daryti raginkime kitus. Mes privalome būti išgirsti. Nuo šiandien, tiesiog nuo dabar pat, kiekvienas pravažiuodamas savo šalies Parlamento rūmus pasiųskite mašinos garsinį signalą ir taip kasdien, visi. Raginu studentus ir dėstytojus, moksleivius ir mokytojus, vaikų darželio auklėtojas, veskite jaunimą ir pareikalaukime teisės paprasčiausiai gyventi. Neleiskime paversti mūsų planetos negyvenama vieta vien todėl, kad kažkas prie turimų milijardų nori prisidėti dar kelis. Mes privalome jiems labai aiškiai pasakyti: Ei, esame ir mes!  
Atėjo metas parodyti, kad nesame tik pramisti besistengiančios būtybės, o žmonės į savo rankas imantys savo pačių likimą. Išsivaduokime iš nuomonės, jog nieko negalime, tapkime nuo to laisvi. Privalome pasiekti, kad pasaulis suktųsi dėl visų, o ne tik dėl saujelės. Te ši mintis prigyja kiekviename, tampa nauja pasaulio idėja ir ji išves mūsų civilizaciją į naują lygį.  
Visą informaciją apie mūsų veiklą, apie rengiamas akcijas rasite tinklapyje: www.pasaulisvisiems.com
.............  
Aplink saulę atsiranda ratas, primenantis išblukusią vaivorykštę...
Pranešama, kad kaip niekada daug iš šiaurės ašigalio pajuda ledkalnių...
Panašiai tuo pačiu metu japonų mokslininkai apie Luidos preparatą pateikė naujų, nenuginčijamų, tyrimais pagrįstų, įrodymų:  
– ...Luidos preparato gamyboje naudojamos cheminės medžiagos, patekusios į atmosferą, jungiasi su oro molekulėmis ir virsta mokslui dar nežinomu naujadaru. Jis ir yra pagrindinis temperatūrai įtaką darantis veiksnys, nes itin neigiamai veikia ozono sluoksnį. Nuo savo atsiradimo Luida padarė daugiau žalos nei per visą laiką padarė visa kita taršą kelianti žmonijos veikla. Mokslo pasaulis tuoj pat privalo sujungti pajėgas, kad kuo greičiau surastume būdą, kaip išjungti grėsmingai tiksinčią ekologinę bombą. Privalome nustoti gaminti, platinti ir naudoti Luidą. Tai kol kas tiek, ką galim padaryti savo pačių naudai. Luida – trumpalaikė ir labai pavojinga planetos laimė...  
Šalys viena po kitos įveda draudimus gaminti, platinti ir naudoti Luidą. 
Suklesti kontrabanda. Prekyba Luidos preparatu pašoka į pelningiausiai parduodamų nelegalių prekių sąrašą.  
Sušaukiamas neeilinis pasaulio viršūnių pasitarimas, kurio metu nusprendžiama: Luidos gamyba prilyginama cheminio ginklo gamybai ir traktuojama kaip nusikaltimas prieš žmoniją. Šalims, kurių teritorijose ši gamyba bus toleruojama, nuspręsta taikyti karines sankcijas. Nutartį vykdyti pavesta NATO organizacijai.
Luidos preparatą išmokstama pasigaminti namų sąlygomis.
Popiežius papildo didžiųjų nuodėmių sąrašą. Įrašomas aplinkos teršimas.
Pranešama, kad Luidos valdomas dvivietis lėktuvas trenkėsi į Alpių kalnų uolas. Atlikus tyrimą, iškeliama savižudybės versija.
...........................
Emilija, nebegalėdama nusėdėti, paspaudė mašinos stoglangio jungiklį:
– Dieve, kaip karšta. Viena laimė, kad turim, kur pabėgti iš miesto.
Per atsirandantį stoglangio plyšelį sutvisko saulė. Vidun įsmukęs vėjas negelbėjo, tik įsisuko šiurenti ant sėdynės padėtus žurnalų lapus.
– Mama, uždaryk. 
Emilija vėl paspaudė jungiklį, ir vėduodamasi laikraščiu, atsisuko į mašinos galą. Žvilgsniu perliejo kažką labai įdėmiai žurnaluose studijuojantį sūnų. Jos lūpų kampučiuose iškart atsirado širdyje užgimstantis šypsnys:
– Kaip tu, Karoli? Labai karšta. Taip? Pakentėk, mažuti, atvažiavę iškart eisim prie ežero ir ilgai ilgai nelipsim iš vandens. Gerai? 
– O kada mano gimtadienį švęsim? 
Urielis pažvelgė į galinio vaizdo veidrodėlį: 
– Vakare. Šiandien tikroji diena, šiandien ir švęsim. 
– Mama, o žvakutes ar paėmei?
– O kaip gi, visas dešimt kaip ir priklauso.  
Dar kiek pavažiavus ir išsukus iš pagrindinio kelio, mašina atsidūrė miškingame ruože. Miškui kelią pridengus pavėsiu, iškart pasijautė per langus švokščiančio vėjelio atgaiva. Važiuoti pasidarė visai pakenčiama, net malonu. Emilija dar labiau atsuko langą, iškišo ranką ir ėmė makaluoti delnu taip, tarsi norėtų pagauti vėją:
– Pagaliau atostogos...  
– Pala, Emilija, o degtukų kaimynams ar nupirkom?
– Ir degtukų, ir miltų, ir vaistų, kokių prašė. Ir to, ir ano, na, kaip kiekvieną kartą. Matysi, ir vėl gausim sąrašą, ko dar turėsim atvežti jų kaupimo programai. 
– Mums juk nesunku. Būtų arti parduotuvė, patys nusipirktų.
– Aš ne dėl to. 
Urielis, pažiūrėjęs į žmoną, išsišiepė: 
– Na, na, dar pamatysim, kokia tu būsi, kai pasensi, gal irgi viską namo tempsi... O jei rimtai, jie ko gero, viską kaupia dėl tos prasidėjusios velniavos.
Emilija persimainiusi atsiduso, tame pasigirdo ir pykčio gaidelė: 
– Dar iki Luidos mačiau filmą: dėl visai nedaug pakilusios temperatūros Aliaskoje taip suklestėjo kažkokie vabalai, kad per juos sunyko ištisi miškų masyvai. Dar pažiūrėsim, kokią kainą teks sumokėti už šituos karščius. Kai pagalvoju, net sunku tvardytis. Man nesuprantama, ką galvoja žmonės. Net dabar, kai gresia tokios bausmės, kai gamtoje dedasi tokie dalykai, kažkur slapta vis tiek gaminama Luida. 
Urielis palietė jos ranką: 
– Žinoma, absurdas ir neramu. Bet gal bent pirmąją atostogų dieną nusimeskime rūpesčius.
....................
Pabėgus iš triukšmo, sunkaus oro ir karščio užgultos sostinės, sodyba prie ežero atrodė tikra palaima. Ilgai pasipliuškenus vandenyje, paskui įsitaisius pavėsyje, žaidžiant šachmatais ar kortomis, galėjai įtikėti, kad per paskutinius metus nelabai kas ir pakito. Lygiai kaip ir nebestebino, jog jau kelinta vasara, beveik kasdien prasiaučia trumpi, vandeningi lietūs. Sunerimti privertė tik tai, kad vieną dieną jie tiesiog liovėsi. 
Ant medžių pradėjo raitytis ir birti džiūvantys lapai. Saulė sparčiai retindama lapiją kas savaitę iš pavėsio atsikovojo vis didesnius plotus. Ežere vanduo seko, kasdien vis labiau... Kaitra pradėjo darytis jau sunkiai pakeliama. 
Į tai su nerimu žvelgdami Urielis su Emilija suprato, ši vasara bus visiškai kitokia. Per radiją pranešė, kad žmonės masiškai palieka miestus, kad dėl besilydančio asfalto gatvės darosi nebepravažiuojamos. Jose netvarkingai paliekamos mašinos suparalyžavo bet kokį eismą, trūksta geriamojo vandens. 
Urielis su Emilija susižvalgė. Nebeliko abejonės, jų buvimas sodyboje užsitęs – ir užsitęs nežinia kiek.
Virš sparčiau džiūstančių telkinių kilo vis tirštėjantis rūkas ir virto dangumi lėtai judančiais gąsdinančiai juodais debesimis. Visi laukė, kada jie prapliups nesuskaičiuojamomis tonomis vandens ir viską užtvindys. Bet nenukrito nė lašo. Nors debesys užtemdė saulę, bet karštis nesiliovė, oras vis sausėjo. Kol vieną dieną debesų tiesiog nebeliko ir vietoj jau įprastinių tamsių dienų užtekėjo skaisti saulė. Ir tik tada pasijautė, kas yra tikroji sausra ir karštis.  
............................
Kažkada perstatant Urielio senelių sodybą paaiškėjo, kad naujas namas suprojektuotas kaip tik toje vietoje, kur buvo šulinys. Prasidėjus darbams jo užpilti negalėjo, nes statybai reikėjo vandens, o kasti naują nebuvo kada. Taip jis ir liko rūsyje po namu. Jame niekada netrūko vandens, net ir tuomet, kai per karščius kiti gerokai nusekdavo. Vanduo visada buvo toks šaltas, kad į tą patalpą, kaip į kokį šaldytuvą, net nešdavo laikyti produktus. Tas rūsys dabar tik ir gelbėjo. Sutvarkę tą patalpą susinešė čiužinius, nes čia jau reikėjo leisti ne tik dienas, bet ir naktis.  
Vienintelis likęs ryšys su pasauliu – radijas, tik kas kelias valandas transliuojantis trumpas neprofesionaliai paruoštas žinias, pranešė, kad taip ir neišliję debesys, kažkokios jėgos sutraukti, susitelkė virš jūrų ir vandenynų. Toje debesų masėje atsirado sūkuriai, prasidėjo akinančiai mėlynos spalvos galingos elektros iškrovos...  
Ši žinia, sugebėjusi prasimušti per stiprius radijo bangų trukdžius, buvo paskutinė. Dingo elektra.
Urielis apgraibomis visiškai tamsiame rūsyje surado jų pačių dėl vėsos taupymo užkištą rūsio langelio nišą. Pasikrapštęs padarė nedidelę skylutę. Kaipmat per ją į rūsį įsibrovė ryški saulės spindulių styga. 
Visko susidėjo tiek daug, kad liko sunku susigaudyti savo jausmuose. Ant Emilijos rankų padėjęs galvą užmigo Karolis, o jie netardami nė žodžio taip ir prasėdėjo sekdami grindimis, saulės spindulio judėjimą, kol jo neliko visai. Sėdėjo atrėmę nugaras į sieną ir tartum kažko laukė, tik nežinia ko. 
.......................
Naktį Emilija įsiklausė. Iš nelygaus Urielio kvėpavimo suprato – jis nemiega taip pat. Nuo pasaulio dalinai atskirti jie buvo ir anksčiau, nes per tokį svilinantį karštį neįmanoma buvo kur nors nueiti. O naktį leistis į artimiausią kaimą, kad ten sužinotų, kaip visiems sunku, ir tik dėl to palikti saugų rūsį būtų buvę kvaila. Jau kelinta diena vos bešviečianti, mirksinti elektros lemputė tarytum ruošė minčiai, kad nutrūks ir paskutinė gija su likusia visuma, bet net galvon neatėjo, kad tam atsitikus užguls tokios sunkios mintys. 
Emilija kilstelėjusi galvą pažiūrėjo į sūnų. 
Viso to akivaizdoje užmigti galėjai nebent išgėręs vaistų. Arba – Karolio vietoje. Jis nežiūrint visko jautėsi saugus, nes šalia buvo mama ir tėtis. Emilijai vėl teko sau priminti, kad reikia tvardytis. Nedaug trūko, kad nuo ateinančių minčių galvoje imtų kažkas vaitoti, net spiegti. Likti vienai su tokiais jausmais darėsi nebepakeliama.
– Urieli.
– Ką? 
– Pasakyk ką nors.
Vyras – patylėjo: 
– Neišeina iš galvos vienas dalykas... Kai buvo Luidos pristatymo koncertas, ant žmonių pasipylė fejerverko ugnis. Kažkas net žuvo. Nežinau, bet vis galvoju, kas tai buvo, nelaimingas nutikimas ar perspėjimas iš dangaus. Tada fejerverkų ugnis ant galvų, o dabar saulė... – Urielis atsiduso, – žinoma gali prisigalvoti visaip.  
– O aš šiandien prisiminiau tą pamišėlį. Na, pameni tą su blizgučiais nusagstytu švarku? Na tą kada...
– Tą, kuris kavinėje?...
– Taip. Man dabar atrodo, tik tas pamišėlis ir tebuvo nepamišęs tame dėl Luidos beprotnamiu tapusiame pasaulyje, – Emilija patylėjo. – Šiandien mačiau, kaip paukštis trenkėsi į medį ir nukrito žemėn.
– Emilija, nebūk maža, negi nežinai, kad net trumpam negalima eiti į lauką. Saulė seniai nebėra tuo, kas buvo.  
– Mačiau per langą, kai buvome užbėgę į viršų.
– Kai pasigirdo, kad kažkas vaikšto po namą?
– Aha.
– Dieve, kaip apsigavom. Namas nuo karščio net braška.
– Tada, kai pamačiau, prisiminiau, kai Napoleonas traukėsi iš Maskvos, buvo tokie šalčiai, kad paukščiai tiesiog skrydyje mirdavo ir krisdavo žemėn.... Urieli.
– Ką?  
– Tie debesys virš jūros, kur per radiją kalbėjo, ką tu apie tai manai? Kodėl jie nelyja?
– Kodėl?... Kas dabar galėtų atsakyti? Galiu tik spėlioti. O šiaip, manau, gamta gali būti nusprendusi mus tiesiog nusimesti. Mes per daug jai kenkėm, tapom per sunki našta. 
Emilijai sudiegė širdį, ji net pyktelėjo:
– Nekalbėk šitaip. Net negalvokim šitaip. 
Urielis pasigailėjo paleidęs tokią nelabai apgalvotą mintį:
– Tu teisi, net negalvokim šitaip. Mes jauni, pakelsim ir ne tiek. Tai nesitęs amžinai. Man viena kuo toliau, tuo labiau atrodo tiesa... Žemė yra gyvas sąmonę turintis organizmas. Manau, būsime prispyrę žemę apvalyti. Toks procesas žmonių akyse vyksta pirmą kartą, todėl niekas negali žinoti, kas ir kaip, bet jis nebus amžinas...
Primindamas apie save, kažką per miegus suniurnėjo Karolis. Abiem dilgtelėjo širdį.
– Mes privalome išgyventi, nesvarbu, kiek tai truktų.... Urieli.
– Ką?
– Ar tau šis pasišnekėjimas pašnibždomis neprimena tos žiemos nakties, na, prieš mūsų vestuves? Dieve, kaip norėčiau dabar ten būti. Išeičiau į balkoną ir žiūrėčiau, kaip pusto, kol sušalčiau. 
– Kažkas darosi nuostabaus. Ir man ta mintis ką tik buvo atėjusi.
Moteris giliai atsiduso:
– Kokie tada buvome laimingi.
– Buvome? Dabar aš tau pasakysiu, ką ką tik man sakei. Mes turime pasistengti ir toliau taip jaustis. Savo pačių labui taip jauskimės. Juk tebeturime vienas kitą. Neįsileiskim į širdį nieko, kas dedasi už šių sienų. Nepasiduokim. 
Emilija, apsivertė ant šono, apsikabino:
– Mes išgyvensim. Pamatysi. Išgyvensim. Juk tai negali trukti amžinybę. Ar ne? Baigsis vasara, ateis ruduo...
– Tikiuosi ir aš...
Emilija pagyvėjo dar labiau:
– Išgyvensim, – jos balsas nuskambėjo net kiek pakiliai.
– Žinai, ką pagalvojau?
– M?
– Mūsų kaimynai, senukai, oi, kokie buvo įžvalgūs, kai prašydavo tokiais kiekiais atvežti visų tų kruopų, – Urielis nuo kaklo nusibraukė prakaitą, – reikia nunešti jiems vandens dar, jau bus pabaigę...
– Aš eisiu su tavim.
– Galim eiti, tik paskubėkim, netrukus ims brėkšti. 
Semdami vandenį, iš to, kiek teko išvynioti grandinę, pamatė, kad ir jų šulinys pastebimai nuseko. 
..............
Lauke net nakties metu tvyrantis karštas sausas oras buvo primišęs kažkokio visiškai nežinomo kvapo. Atsirado lengvas galvos svaigimas. Rūsyje viso to taip nesijausdavo. Išėjus laukan, netrukus kažkas nesuprantamo imdavo dėtis ir mintyse. Jei nors kiek atsipalaiduodavai, protas iškart, it pasibaidęs laukinis arklys, pasileisdavo kurti kažkokius vaizdinius. Atsirasdavo baimė, kad pradedi išprotėti. Vienintelis būdas – viso to į save neįsileisti – turėjai nuolat sekti ir kontroliuoti, ką galvoji. Tai reikalavo didelių pastangų, negalėjai nė minutei užsimiršti, kad turi tai daryti, nes paskui atsikratyti tos proto velaties buvo nelengva.
– Jėzau, žolė sausa kaip parakas, – prabilo Emilija. Stabtelėjo, – Urieli, – parodė galvos mostelėjimu. – Pažiūrėk ten. 
Tolumoje vos pastebima, danguje plaikstėsi gaisro pašvaistė.
– Mačiau.
Urielis sunkiu atodūsiu išsidavė, kaip jaučiasi. Buvo tikras, kad esant tokiai sausrai ugnies nėra kuo stabdyti, gal nėra net kam, o tai reiškė tik vieną, ji atsibastys ir iki jų. Urielis suvokė, jog bus laimė, jei ugnis prie jų atsiris tik po poros dienų. Laikas buvo labai svarus, nes kažko imtis galėjo tik nusileidus saulei, naktimis.
– Paskubam, Emilija, jei atsibus Karolis ir neras mūsų, bus verksmo.
Urielis specialiai nukreipė kalbą – nenorėjo, kad Emilijai per giliai neįsiskverbtų mintis dėl tolumoje besibastančios nelaimės. Netęsė tos minties ir ji. Jai akivaizdu buvo ir taip.  
...............
Senukų trobelės lange mirgėjo silpna švieselė. Jų laukė. Kaimynai jau buvo įpratę, kad Urielis kas antrą naktį paryčiais ateina nešinas vandeniu.  
Senutė pasiramsčiuodama dviem lazdomis atsistojo jų pasitikti. Vis stengėsi į juos nežiūrėti, tarsi taip nesimatytų jos veidu riedančių ašarų:
– Ačiū, vaikeliai, bet daugiau nebeneškit. Patiems prireiks.
– Taip nebus, – padėjo vandenį Urielis, – kol turim, dalinsimės.
– Čia jums, – parodė senutė.
Ant stalo gulėjo pakelis makaronų, sausainių, cukraus.
– Mes dar turim...
– Būtinai paimkit, – kimiu balsu ištarė lovoje bandantis sėstis senukas. 
Jis labai sunkiai kvėpavo, tikriau tiesiog švokštė. Urielis priėjęs padėjo jam atsisėsti:
– Jums reikia pereiti pas mus. Pas mus bent kiek pakenčiama.
Senukas rankos mostu parodė į šalia lovos stovinčią kėdę:
– Ačiū, bet jau tada sakiau, kad ne. Prisėsk. 
Urielis nepaleisdamas kaimyno akimis, atsisėdo. Senukui nelengva buvo net kalbėti: 
– Stebuklas, kad mes seniai išvis sulaukėm šios nakties, – jo kvėpavimas pasunkėjo dar labiau. – Vienas Dievas žino, kodėl tokie kaip mes vis dar gyvi... Dabar, vaikeli, klausykis. Nuo šio ryto vandenį mums nešk tik kas trečią naktį ir po puse, kiek dabar atnešei. Kad visai neneštum, nesakau, nes neklausysi. O kai ateisi ir mūsų nebebus... patylėk ir klausykis, čia po virtuvės užklotu yra rūsio duobė. Pasiimk viską, ką rasi. Ten beveik viskas, ką mums atveždavot.
Urielis nesumojo, ką pasakyti. Jis tik nusuko žvilgsnį, pasidairė po kambarį:
– Ir pas jus dingo elektra? – tesugebėjo paklausti, pažiūrėjęs į degančią žibalinę lempą.
– Aha. Dingo, – visai duso senukas. – Eikit, vaikeliai, tuoj saulė teka, ir jūsų mažasis tuoj pabus.
– Na, sudiev, – atsistojo Urielis, iš savo balso išgirdęs, jog atsisveikino visam laikui.
– Pasilenk, Urieli, – paprašė senutė. Pabučiavusi paglostė galvą, – tu man visada buvai kaip mano vaikelis. Prie mano akių išaugai. Mes jau seni, mums nėra ko bijoti, o už jus meldžiuosi visa širdimi. Jei pateksim pas Dievulį, pulsiu jam į kojas, kad jus gelbėtų, – senutė ištiesė ranką į visa tai didelėmis akimis stebinčią Emiliją, – prieik ir tu, mieloji. Visada norėjau turėti tokią dailią dukrelę, – pabučiavusi į skruostą, nusisuko, – na, eikit...
Emilija visą kelią verkė. Urielis visa širdimi troško surasti žodžių jai nuraminti, tačiau ką nors sakyti pabūgo. Jautė, jei pradės kalbėti, sudrebės balsas ir – prasiverš jam pačiam.
Pažiūrėjo į tolį. Gaisro pašvaistės nebesimatė. Ji tarytum norėdama apgauti, pasislėpė brėkštančios dienos šviesoje.
Sugrįžti į rūsį buvo tikra palaima. Emilija atsitūpė į kamputį, apsikabino kelius ir lyg ko lauktų žvilgsniu sekė Urielį, bet ilgai neišlaikė: 
– Mes negalim iš čia pasitraukti. Tiesiog neturim kur. 
Paminėti žodį, „gaisras” Emilija net vengė. Nelabai jo ir reikėjo, Urielis suprato, ką ji nori pasakyti.  
– Žinoma, be rūsio ir šulinio neišgyvensim. Mes liksim čia, sutems, apie sodybą iškasim griovį, per jį ugnis nepersimes į mūsų pusę. Nupjausim kelis sodo medžius, kad gaisras nepersimestų iki namo per šakas. Tik kaimynus norės nenorės turėsim įkalbėti čia pereiti. Jie ten gyvi sudegs... 
Laukiant nakties, visa diena tarsi išsitempė į nejaukaus laukimo savaitę. Įsimetęs nerimas buvo stipresnis už nuovargį. Nors prieš tai buvo nemiegoję visą naktį, negalėjo užmigti ir dieną.  
...............  
Pabandžius kasti molingą perdžiūvusią žemę, kastuvas smigo tik stipriai užsimojus. Taip stipriai, kad kartais atsitrenkus į akmenuką net išlėkdavo kibirkštys. Šitaip mosuojant užteko pusvalandžio ir abu pajautė, jog atmušė rankas. Liko akivaizdu, aplink namą iškasti griovį neužteks vienos nakties. Kažin ar užtektų ir dviejų. Abiem pradėjo kristi ūpas. Gaisro pašvaistė dar tebebuvo tolumoje, bet jau aiškiai apšvietė dangų. Iš to galėjai spręsti, koks didelis jo mastas. 
– Nespėsim, – galiausiai prabilo Urielis. Atsitūpęs pirštais pravedė per prakastą žemę, – griovio reikia gilaus, kitaip liks daug šaknų. Jos sausos ir nemažiau degios kaip žolė. Net nepastebėsim, kaip per jas kurioje nors vietoje ugnis persimes į mūsų pusę.
Emilija sužiuro į ugnies pašvaistę. Jai tiesiog pakirto kojas. Nepaleisdama kastuvo koto, atsitūpė:
– Tai ką, viskas? 
– Net nežinau... Yra dar vienas būdas. Tik labai pavojingas... – nebaigęs sakyti Urielis užtilo.
Emilija žiūrėjo į jį ir laukė. Urielis kažką vis svarstė ir Emilijai pasirodė, kad net nebesiruošia pabaigti pradėtos minties. Moteris pajautė, kad praranda kantrybę. Jos galvoje ėmė viskas jauktis ir nebeišlaikė:  
– Sakyk gi po velnių! 
Urielis atsisuko į žmoną, jo žvilgsnyje pasimatė abejonė:
– Reikia gaisrą sukelti patiems.
– Patiems?
– Taip. Ir leisti plisti tik ten, kur norim mes. Bet bijau... esu tikras, kad dviese nesusitvarkysim. Žolė aukšta ir degi kaip parakas.
Emilija nusisukusi pabandė suprasti vyro mintį:
– Sukelti patiems?... Urieli, ką tai reiškia?
– Tai lyg ir labai paprasta. Uždegam ugnį ir neleidžiam jai plisti į sodybos pusę. Jei pavyks, ugnis nueis ano gaisro link, o susitikusios abi bangos užges, nes viena kitai atkirs kelią nuo kuro. Tik dviese dideliame plote ugnies nesugebėsim nukreipti, kur norim. 
Emilija pakėlė akis į gaisro pašvaistę. Įsižiūrėjo:
– Sakai, dviejų per mažai?... O tu ar matai aplink dar ką nors, išskyrus mus? 
– M?
– Aš ir sakau, n ė r a. Vadinasi, turėsim tai padaryti dviese, – beveik įsakmiai ištarė Emilija, – jei nieko nedarysim sudegs namai, jei pabėgsim, nusibaigsim saulėje? Kuris variantas mielesnis? A? Man netinka nei vienas, nei kitas.
Emilijos ryžtas buvo įkvepiantis. Žodžiai logiški, rinktis iš tikrųjų nebuvo iš ko. Vyras ir pats tai suvokė, tačiau šių Emilijos žodžių jam tarsi ir reikėjo. Reikėjo paspirties:
– Ugnį galima užgesinti ugnimi, – pradėjo tarytum iš naujo, – jei gaisrą sukeltumėm ten, kelio sankryžoje iš kairės pusės ugnies gesinti nereikėtų. Per žvyrkelį ji nepersimes. Tegu kelkraščiu keliauja ano gaisro link. Jei pajėgsim gaisrą kontroliuoti pievoje iki geležinkelio pylimo, mums gal ir gali pasisekti. Pylimo viršuje nėra kam degti, per jo viršų ugnis nepersimes. Ten ir sustabdytumėm plitimą... 
– Štai mes ir ne dviese. Pats ką tik išvardinai pagalbininkus: kelias, pylimas. Geresnės vietos ir nesugalvosi. Tu šaunuolis, Urieli.
– Man vis tiek neramu, – Urielis vėl tarsi susvyravo, – Emilija, suprask, jei sukelsim gaisrą ir jo nesuvaldysim, jis kaipmat pasieks mūsų sodybą. Dar pasvarstykim.  
Emilija nebenuleido skvarbaus žvilgsnio nuo pašvaistės. Staiga jos viduje kažkas brendęs ir anksčiau, dabar tarytum sprogo ir ji, pagauta kažkokio vidinio impulso, nusiteikė taip stipriai, kad jos žvilgsnyje net atsirado laukinis medžiotojos azartas. Tvirtai atsistojo:
– Tikiesi stebuklo? Stebuklai baigėsi vaikystėje. Ne, Urieli, aš nenoriu būti liepsnų užklupta, kaip kokia bejėgė būtybė. Jei galim ką nors padaryti, tai ir padarykim. Nesiruošiu praleidus galimybę dejuoti susirietus į kamuoliuką, kai ant mūsų byrės degančios namo nuolaužos. Apsidairyk, turim suvokti, jei ne mes, tai niekas, – moteris apsisuko eiti.
– Emilija.
– Ką?
– Palauk. Juk nesiruoši to daryti viena. 
....................  
Po ilgo laiko visiems išsiruošus kartu širdyje atsirado savotiškas smagumas, nors ir suvokė, kur eina. Akį traukė vaiskus, nuostabiai žvaigždėtas dangus. Dabar, kai viskas gamtoje taip pasikeitė, tik vienintelis dangus ir teliko toks, koks buvo. Pažįstamas, dėl to mielas, savas ir traukiantis akį. Bet už akių kliuvo ir belapis tiesiog vaiduokliškas, mėnulio kiaurai peršviečiamas miškas, po kojomis šnaranti perdžiūvusi žolė kiekviename žingsnyje priminė slegiančią tikrovę. 
Atėjus į numatytą vietą, Urielis vėl aiškiai suvokė, padegus pievą, kelio atgal nebebus. Net beveik buvo tikras, kad pliūptelėjus liepsnai, po kelių minučių teks bėgti net nežinia į kurią pusę.
– Urieli, žiūrėk! 
Vyras pasidairė, bet nesuprato, ko žmona nudžiugo. Išskyrus nudžiūvusių medžių, kelio, pievos ir stirtos čia paliktų rąstų nieko daugiau nesimatė.
– Rąstai! Nesvarbu, kad jie visiškai sausi. Perdžiūvusi žolė sudegs taip greitai, kad jie nespės net įkaisti.  
Urielis vėl pažiūrėjo rąstų link, nužvelgė pievą:
– Nelabai suprantu tavo mintį...
Emilija tiesiog užsidegė entuziazmu:
– Urieli, tai labai paprasta. Iš keturių rąstų padarom kvadratą ir uždegsime tik jo viduje. Ar dabar supratai? Jei deginsim po lopinėlį, ugnį galėsim kontroliuoti. Kai kvadrate išdegs, jį perkelsim toliau ir taip iki pat geležinkelio pylimo. Kai išdeginsim liniją, tada padegsim žolę anoje pusėje ir ugnis galės plisti tik į priešingą pusę.
Supratęs mintį, Urielis dar kartą akimis perbėgo pievą tik šįkart jau patikėjęs, kad jiems gali pasisekti. Jis net pakraipė galvą: 
– Emilija, tu tikra šaunuolė. Tai visai kas kita nei padegti ugnį atviroje vietoje. Hm... tai taip paprasta ir sykiu taip išradinga. Tu tikrai šaunuolė.  
Pradėjus kiloti ieškant tinkamų rąstų, iš po jų kažkas pakilo. Tai buvo taip nelaukta, kad Emilija, kaip kokia medžiojanti liūtė, šoko priekin ir užstojo Karolį. Net truputį pritūpė pasiruošusi jį ginti. Bet tai buvo tik nedidukas šernas, radęs prieglobstį po suverstais medžiais. Svirduliuodamas nuo išsekimo jis nuo jų skuodė kiek leido jėgos, bet jį pavyti būtų užtekę spartaus žingsnio. 
– Stebuklai, – Urielis pajautė, kad tebelaiko stipriai suspaudęs kirvuko kotą, – kaip jie ir išgyvena? 
............... 
Ugnis šoko lyg žirgas piestu ir versdama žolę pelenais greitai plito po visą kvadratą. Nors abu buvo užsimaukšlinę kepures, pirštines, skaromis užsirišę burnas ir atsitraukę atokiau, vis tiek suprato – kol įveiks atkarpą iki pylimo, teks eiti šalia paties pragaro, net nežiūrint, kad liepsnos greitai išsikvėpė.
Urielis atsitūpė prie sūnaus, paėmęs už pečių prisitraukė arčiau:
– Dabar, Karoliuk, klausykis manęs labai įdėmiai. Mes perkelsime rąstus toliau, o tu, kas benutiktų, lik čia. Jei ugnis įsimes į atvirą vietą, tu atsistok į išdegusią vietą ir kas benutiktų lik joje. Susitarėme?
Berniukas, stebimas skvarbaus tėvo žvilgsnio, kelissyk palinksėjo.
– Kas benutiktų, lik išdegusioje vietoje. Jei grauš akytes, kentėk. Kas benutiktų... Susitarėme. Ir nieko nebijok, mes su mamyte būtinai atitalžysim ugnį.
Urielis ant Karolio pečių uždėjo kuprinę, į rankas padavė užsuktą butelį su vandeniu:
– Susitarėm?
– Susitarėm. 
....................
Prakaitas permerkė jų storus apdarus, sunku darėsi net judėti. Bet sulyg kiekvienu perkeltu rąstų kvadratu it kokia gigantiška, juoda gyvatė per pievą ilgėjo išdegintos žolės juosta. Vis labiau artėjo geležinkelio sankasa. Tai matant jų širdyse pradėjo rastis pergalės džiaugsmas, traukėsi nerimas. Kartu stiprėjo nuovargis, vis labiau jautėsi antra nemiegota naktis. O tai nuo jų akių tarsi paslėpė, kad kvadratą sudėjo ant anksčiau buvusios pelkingos vietos, kur žolė augo tankesnė ir labiau vešli. Ugnis tarytum tik to ir laukė. Padegta į viršų šoko galingu stulpu, ugnies liežuviai tiesiog sukdamiesi laižė žolę anapus rąstų ir prasiveržė. 
Urielis mestelėjo žvilgsnį į žmoną ir vėl pamatė tarsi šuoliui pasiruošusią liūtę. Moters žvilgsnyje nebuvo nė menkiausios baimės, tik ryžtas, įtūžis ir laukinis azartas. Jei ir ugnis būtų galėjusi matyti Emilijos žvilgsnį, jai tikriausiai būtų pasidarę net nejauku. 
Daugiau laukti nebegalėjo. Šokę, abiem rankomis pradėjo „malti” taip, kaip malūno sparnai, pagavę gerą vėjo gūsį. Vis išnirdami iš dūmų ir kibirkščių, įkvėpdavo oro ir vėl ten dingę apie save sukeldavo juodą pelenų debesį. Pagauti kažkokios dvasios jie tiesiog nebejautė savęs. Nebejautė nuovargio, troškulio. Net ugnis, atrodė, nebebuvo tokia kaitri, ji degino, bet tarsi negalėjo sukelti fizinio skausmo. Nebebuvo nieko – tik varžybos su geltonąja stichija dėl žemės ruožo iki pylimo viršaus. Bet ištrūkusi į laisvę ugnis nė nemanė lengvai pasiduoti, traškėdama savo sausu juoku vis sparčiau plito. Tai matant apsunko rankos, nuo karščio skruostus sugėlė taip, kad norėjosi rėkti. Apleidžiančios jėgos priminė apie išdžiūvusį gomurį, rodės, jame atsirado kuokštas sausos žolės stagarų. Pagrindinis „varžybų” prizas – gyvybė – slydo iš rankų.
– Traukiamės! – išrėkė Urielis.  
Emilija tarsi nė neišgirdo. Vyras prisidengęs akis šoko prie žmonos ir čiupo už rankos: 
– Sudegsim! – vėl išrėkė Urielis. 
Emilija paklaikusiomis akimis dėbtelėjo į jį tarsi už tuos žodžius pasiruošusi pulti ir jį. Aiškintis nebebuvo kada. Tempdamas žmoną, pasileido bėgti nuo viso to pragaro.  
Sustoję abu vos gaudė kvapą ir tik per plauką laikėsi, kad negriūtų žemėn.
– Palauksim... jos čia!... – išrėkė Urielis.  
– Negalim laukti!
Emiliją teko sugriebti už rankos.
– Tegul išdega buvusi pelkė! Ten per daug žolės! Mes sudegsim!
Emilija tarsi tik dabar pradėjo klausytis, kas jai sakoma. Ji įsmeigė dideles akis į Urielį. Jis bandė nors kiek atgauti kvapą:
– Ant pylimo žvyro žolė beveik neauga! Gesinsim judėdami atgal link išdeginto ruožo! Tik tegul išdega ta prakeikta pelkė!
Iki jų ugnis, atsiritusi didele banga, kaip ir sakė Urielis, pradėjo lėtėti ir mažti iki tokio aukščio, koks buvo anksčiau, bet kova gerokai persimetė į jų pievos pusę ir vis plito. Sekundžių greičiu viskas krypo ne jų naudai. 
Susižvalgė ieškodami atsakymo. Pulti ar bėgti? 
Ugnis jau raitėsi beveik po jų kojomis.
– Stipk bjaurybe!!! – Emilija tuos žodžius iššaukė su tokiu azartu, kad jų pagautas paskui galėjai pulti į dar blogesnę padėtį.
Apie juos vėl pakilo pelenų debesis.  
..............
Pylimo viršuje abu susmuko ant bėgių ir vos gaudė kvapą. Perdžiūvusioje gerklėje girdėjosi švilpimas net pereinantis į girgždesį. 
Emilija sukūkčiojo. Urielis žiūrėjo į galvą pasirėmusią žmoną ir suprato, kad jėgų nebėra net suvokti – juokas ar verksmas nepajėgia prasiveržti iš jos krūtinės. Pajautė, kad jį visiškai apleidžia jėgos. Prisilaikydamas ranka atsigulė tarp bėgių. Nebeišlaikiusi šalia atsigulė ir Emilija. Į šonus plačiai atmetė rankas ir pratrūko. Ji verkė ir juokėsi, juokėsi ir verkė. Kol galiausiai nutilo ir Urielis išgirdo iki skausmo mielą jos balsą:
– Aš tave myliu.
Visą tą laiką panašūs žodžiai ir jo širdyje laukė tinkamo momento:
– Aš tave tiesiog dievinu.
Emilija užsirito ant jo. Nenuleisdama žvilgsnio nuo jo akių, pabučiavo į lūpas, dar kartą, vėl... ir vėl. Paskui lėtai ir švelniai liesdama Urielio veidą pradėjo jį tepti nuo savo rūbų nubrauktais suodžiais. Viskas persimainė, abu pasijautė taip, lyg pasauliui nieko nebūtų nutikę. Jo tą akimirką nebebuvo išvis. 
Emilija netikėtai pašoko ant kojų nuo galvos nusitraukė kepurę ir sviedė ją į nutolusios ugnies pusę:
– Mes tai padarėm! Mes tai padarėm! Mes galim ir daugiau! – užvertusi galvą į žvaigždėtą erdvę šaukė, kiek turėjo jėgų. – Mes galim ir daugiau! Mes galim beveik viską!– nežinia iš kur suradusi jėgų ji šokinėjo ir šaukė taip, lyg būtų ko apsigėrusi. – Mes galim viską!!!
Supratęs, kad tėčio paliepimas nebegalioja, perbėgęs pievą, kone keturpėsčias, šlaitu ant pylimo užkopė Karolis. Jis mėgdžiodamas mamą, net nutaisęs jos žvilgsnį, iš visų jėgų ugnies bangos įkandin sviedė skaldos gabalą:
– Va tau! 
Paėmę iš Karolio butelį abu godžiai atsigėrė. Emilija pilna laimės, atsiklaupusi apkabino sūnų ir negalėjo nuo jo atitraukti kupinų meilės akių: 
„Nedaug trūko ir aš tavęs būčiau niekada nebepamačiusi. Dieve, ar šioje sugriuvusioje planetoje šią akimirką yra laimingesnė mama ir moteris?...– Emilija lėtai ištiesė ranką ištepti suodžiais Karolio veidą, – nėra”, – atsakė pati.
– Mama?!…  
– Visi laimėję prieš ugnį turi būti paženklinti suodžiais, sūneli.
Urielis tiesiog dainuojančia širdimi nuo jų nenuleido akių. Kiekvienas žmonos rankų mostas prie Karolio veido atrodė toks išraiškingas, tarsi į Emiliją būtų įsikūnijusi pasaulinio garso balerina. Tas vaizdas jį netikėtai net apstulbino: 
„Dieve, koks grožis... Niekas kitas, tik jie yra mano laimė. Kas benutiktų, aš esu už juos atsakingas”.
Atsukę nugaras ryškiai šviečiančiam mėnuliui, susėdę ant bėgių, netardami nė žodžio, stebėjo kaip nuo jų gerokai nutolusi ugnis įsisuko niokoti kelyje pasitaikiusią belapę giraitę. Ėjo jų laimės minutės. Galiausiai Urielis atsisukęs pažiūrėjo į rytus:
– Netrukus ims kilti saulė. Turim į pievos pelenus nuridenti smilkstančius rąstus. Jei ten jie ir užsidegs, pavojus nekils...
..............
Įkaitę rąstai žiežirbas slėpė mažiausiai matomoje vietoje – apačioje, prie pat žemės. Ugnis tarsi laukė, kad svilinančios saulės padedama vėl įsidegtų, atgautų jėgas ir persiristų į šiapus. 
– Duokit atsigerti, – paprašė Emilija, pagaliau nuridenus pirmąjį rąstą.
Karolis sukluso ir kaipmat patempė lūpą:
– Mes jį palikom... ten, – parodė pylimo link atsiminęs, kad buvo paprašytas saugoti butelį. 
– Nueisiu, – tarstelėjo Urielis. 
Leisti berniukui vėl kopti stačiu šlaitu galėjo būti pavojinga, nusiritus nuo tokio aukščio, nežinia kas galėjo nutikti.  
Urieliui vos palipus į viršų pasigirdo veriantis Emilijos klyksmas, bet toks, kad iš jo krūtinės vos neiššoko širdis. Pamatęs, kas nutiko, čiupo vandenį ir visiškai nesisaugodamas kone nuo pylimo nusirito žemyn ir keliais žingsniais atsirado prie žmonos. 
Persigandęs į pievos gilumą spiegdamas lėkė Karolis.
Emilija nebešaukė. Net nebesimuistė. Tik susigūžusi į kamuoliuką, susiėmusi delnais veidą, švokštė per sukąstus dantis ir kulnimi bejėgiškai talžė nuo žiežirbų raudoną rąstą. Kita jos koja buvo po juo. Urielis nė nesudvejojęs čiupo prispaudusio medžio galą ir pakėlęs mestelėjo į šoną. Nedaug trūko, kad nuo skausmo žemėn nugriūtų ir jis. Sukandęs dantis, atkimšo butelį ir vandeniu apsipylė nudegusius delnus. Nepadėjo. Trumpam aptemo akys.
Emilija tebesiraičiojo. Matydamas žmoną, sukaupęs visą valią pasiryžo neparodyti, jog nežmoniškai skauda ir jam. Atsiklaupęs pakėlė jos galvą, prie lūpų pridėjo gertuvę. Emilija godžiai nurijo kelis didelius gurkšnius:
– Aš norėjau paridenti rąstą, bet jis kreivas... neriedėjo. Pakišau pagalį ir pakėliau, galvojau parversti, bet pagalys lūžo... Dieve, kaip skauda... – Emilija nurijo dar gurkšnį, – Karoliuk! Vaikuti, viskas gerai ateik čia prie mūsų!
„Jėzau”, – Urielį net sukrėtė netikėtai labai ramiai nuskambėjęs kenčiančios žmonos balsas. 
Emilija kaip ir Urielis surado jėgų neberodyti, kaip jaučiasi, kad persigandusį sūnų išvaduotų iš siaubo.
Karolis nustojo verkti – sukluso: 
– Mama! – pašaukė jis ir įtempė klausą nes nebuvo tikras, ar toks persimainęs mamos balsas jam tik nepasigirdo.
– Viskas gerai, sūneli, man truputį paskaudėjo ir viskas! Aš išgysiu! Urieli, vaikas mirtinai išsigandęs... surask jį.
...............
Kelias namo labai užsitęsė. Emiliją teko nešti. Išvargusios vyro rankos tiesiog sviro nuėjus vos kelis žingsnius. 
Ankštas rūsys su maža skylute šviesai vėl pasirodė palaimingiausia vieta žemėje. Moteris beveik susmuko ant gulto ir per miglos užtrauktas akis limpančiu žvilgsniu sekė, kaip vyras į butelį pilasi vandens. Į jos iškankintą sąmonę galiausiai prisibeldė suvokimas, ką Urielis ruošiasi daryti.
– Ilsėkitės, aš bėgu pas kaimynus, reikia surasti tau vaistų, – patvirtino jis Emilijos mintį.
– Urieli, saulė jau kyla... – pradėjo ji, bet suprato, kad neperkalbės. Kartu toks jo rūpestis moters širdį patepė lyg lūpas medumi. Emilijai nusviro galva, nusirito ašara. 
...............
Urieliui pasirodė neįtikėtina, bet senukų namai buvo užrakinti, net uždarytos langinės. Viskas atrodė tarsi ankstesniais metais, kai jie išsiruošdavo kur nors toliau. 
Paklebenęs duris, eidamas apie namą, beldėsi į kiekvieną langinę, bet niekas neatsiliepė. Atėjusią mintį vidun įsilaužti atmetė. Kaimynas visą gyvenimą pradirbęs staliumi išmanė, kaip pasidirbinti tvirtas langines, geras duris, buvo susidėjęs sunkiai įveikiamas spynas. Įsilaužti galėjo, bet tektų gerokai sugaišti. Dar užtruktų, kol rastų, jei išvis rastų, reikiamų vaistų. Tuo tarpu saulė ko gero pakiltų iki tiek, kad pasirodyti lauke jau būtų savižudybė ir dabar ji buvo netoli tos ribos.  
Atsistojęs namo šešėlyje Urielis akimis perbėgo kelią iki savo namų. Ryžtis grįžti, ar vis dėlto įsilaužus vidun dieną perkęsti senukų name, reikėjo apsispręsti nedelsiant – visu kūnu jautėsi sparčiai kylantis saulės diskas. Vėl akimis perbėgo kelią:
„Jei negrįšiu, jie išgyvens siaubą. Mums užteko ir šios nakties”.
Stvėręs nuo tvoros audeklo gabalą apsimuturiavo galvą, iššoko iš pavėsio ir tekinas pasileido namo. Bėgant, pagilėjus kvėpavimui, su kiekvienu žingsniu vis labiau atrodė, kad į plaučius teka ne oras, o kažkoks karštas skystis... 
...po kojomis pradėjo siūbuoti žemė, viskas ėmė suktis. 
Griuvimas atrodė labai lėtas. Toks lėtas, kad, kol rankomis pajautė žemę spėjo apsvarstyti toptelėjusią palaimingai saldžią mintį, jog dabar yra pats geriausias metas nustoti dėl bet ko jaudintis. Tereikia nebesikelti... ir viskas. Tiesiog viskas, tiesiog visų vargų galas. Net jautė, kad tai neužtruktų ilgiau nei akimirką. Reikia tik nesikelti. Mintis pervargusiam Urieliui saldžiai gundydama skverbėsi vis giliau ir giliau, atimdama bet kokias jėgas galvoti kitaip... Vyras tai minčiai pradėjo pritarti. 
„Urieli! Ne!, – prasimušė jo galvoje mintis, įgavusi Emilijos balsą. – Girdi?! Ne!!!”
Vyras pasimuistęs sunkiai, lėtai atsiplėšė nuo žemės. Rankomis prilaikydamas nuo galvos smunkantį audeklą, įtemptai sekdamas kiekvieną žingsnį, kad vėl nepargriūtų, kiek įmanoma greičiau įveikė vos kelias dešimtis žingsnių, likusių iki namų.
.............
Nežinia kiek patūnojęs rūsio kampe, Urielis atgavo kvapą, įsižiūrėjo į savo brangiausius žmones. Jie miegojo.
„Vargšė, Emilija... miegas jai dabar vienintelis vaistas”.
Moteris per miegus sudejavo.
„Vargšiukė, kiek ji prisikamavo... skausmas netruks ją pažadinti”... 
Urielio mintis pradėjo lėtėti ir sklaidytis tarytum rūkas. Pasviręs į šoną atrėmė galvą į sieną...
Nuo pamiškės, pievomis jų namų link ritosi neįtikėtinai ryškiai geltonos liepsnos. Atsiritusios iki kiemo, įsikibusios į medinio kluono sienas, kaipmat užsirito iki stogo. Persiritę per kiemą liepsnų liežuviai pradėjo raičiotis apie jų namą, lyžtelėdamos langų rėmus, duris, prie durų pastatytą suolelį...
– AAAA! – sušvokštė Urielis, pasiruošęs pašokti ant kojų, ir jo didelės išsigandusios akys sutiko pavargusį, bet ramų Emilijos žvilgsnį.
– Labai blaškeisi miegodamas, kažką susapnavai?
Urielis stengdamasis kuo greičiau grįžti į realybę, nukreipė žvilgsnį į sieną. Nuo kaktos nubraukęs prakaitą palinksėjo:
– Susapnavau. Vakarykštė naktis persekioja.
Emilija tik dabar atkreipė dėmesį, kad vyras parsinešė kaimynams neštą vandenį. Ji nieko neklausė, susiprato ir taip, jie liko dar labiau vienišesni – nebėra ir kaimynų.
– Kaip tu? – paklausė Urielis.
– Skauda... Žiauriai skauda. 
Tą patį galėjo pasakyti Urielis apie savo delnus. Atsistojęs susirado valgomojo aliejaus butelį. Buvo girdėjęs, kad jis padeda nudegus. Suvilgė sau delnus. 
Pasistatęs kėdutę šalia Emilijos, atsargiai paėmė jos koją. Žirklėmis prakirpo džinsų klešnę, nuo žaizdos atitraukė medžiagos lopinėlius. Švelniai liesdamas, vandeniu nuplovė žaizdą, suvilgė ją aliejumi, pradėjo tvarstyti...  
Emilija stebėjo kiekvieną jo judesį. Vyro rankos, jo rūpestis moters širdį veikė ne mažiau, nei būtų veikę vaistai. Urielis jautė jos šiltą žvilgsnį ir juo mėgavosi. Atgaivos jame buvo ir jam. Baigęs tvarstyti koją, suvilgęs rankšluosčio kamputį, neskubėdamas pradėjo valyti žmonos veidą. 
– Ko taip šypsais, Urieli? 
– Taip sau. Galvoju, kada buvai gražesnė iki gaisro ar dabar.
– Kaip suprasti?
– Tu nebeturi nei antakių, nei blakstienų...
– Tu irgi.
Įsižiūrėjus vienam į kitą abiem virptelėjo smakras. Akyse sužibo širdyje užgimusios džiaugsmo ašaros. Jie tarsi tik dabar suvokė, kad liko gyvi, kad turi vienas kitą, kad nepalūžę, kad...
– ...jei jūs nesakote, dėl ko verkiate, tai ir aš vieno dalyko nesakysiu. 
Berniukas stovėjo priešais tėvus ir rodė aiškų susirūpinimą, kad jau kurį laiką jo niekas negirdi. Emilija ištiesė rankas, priglaudė jį, apkabino: 
– Ko nesakysi, brangusis? 
– Aš turiu draugą. Tik jums nesakiau, bijojau, kad neleisit... Norit parodysiu?
– Žinoma, bet jei atvirai aš nesuprantu... 
Karolis kaip paukščiukas purptelėjo iš motinos rankų ir iš kitos rūsio patalpos atnešė dėžutę. Pro praviro dangtelio plyšiuką kyšojo nosis ir reti ūsai. Tai buvo žiurkė. 
– Kai čia atvažiavom, ji dar buvo labai mažytė. Aš jai daviau duonos ir pagirdžiau, mes ir susidraugavom. Jos vardas Miknė. 
Urielis su Emilija susižvalgė. Dabar paaiškėjo, su kuo jis kalbasi užsidaręs kitoje rūsio patalpoje. Karolis paėmė žiurkę ant rankų:
– Ji buvo kažkur dingusi, o šįryt vėl grįžo.
Emilija su lengvu nepasitikėjimu žvilgtelėjo į gyvūnėlį:
– O kodėl Miknė?
– Mikne, – patapšnojo sau per petį Karolis. Žiurkė kaipmat ten užsiropštė. Berniukas pasisuko taip, kad jos snukutį matytų tėvai, – ji nori kažką pasakyti, tik nemoka. Todėl vis krutina ūsus, kaip kokia miknė, – žiurkė lyg paprašyta iškart parodė, kaip tai atrodo. – Mama, ar gali ji būti kartu su mumis?
Nors atsakymą jau žinojo, Emilija lyg svarstytų – taip ar ne, truputį nepatikliai pirštu paglostė žiurkės nugarą. Ką nors vaikui uždrausti jų niūrioje kasdienybėje, neleido širdis. Miknė lyg tai supratusi nušoko nuo Karolio peties ir pradėjo šniukštinėti po kampus. Urielis visą tą laiką akimis nepaleido naujo jų įnamio:
– Karolis sakė, ji buvo dingusi, o šįryt grįžo. „Žiurkės bėga iš skęstančio laivo”, žinai tą posakį? Tie gyvūnai turi nuojautą. Ji pabėgo nuo artėjančio gaisro, o jei grįžo, ji nujaučia, kad ugnis nebeatsigręš mūsų pusėn. 
Tai išgirdus Emilijai pragiedrėjo žvilgsnis, į žiurkę pažvelgė atviriau, net meiliau. 
..............
Senukų namas tebestovėjo uždaromis durimis ir langinėmis. Urielis tiesė ranką vėl paklebenti duris ir nustebo. Ryškioje mėnulio šviesoje aiškiai matėsi, jog raktas yra įkištas į spyną. Nustebęs atrėmė į sieną atsineštą laužtuvą:
„Nesuprantu, kaip jo nemačiau ryte? Negi jį įkišo vėliau? Nesąmonė. Negali būti, jie tikrai būtų įsileidę. Nuo karščio su mumis kažkas darosi”...
Viduje į akis krito, kad kambariai buvo sutvarkyti. Paklotos lovos, ant stalo užtiesta šventinė staltiesė... Pasišviesdamas žibaline lempa Urielis apėjo visus namus ir – piršosi mintis, kad šitie tušti namai tarytum kažko laukia. Eidamas čia ruošėsi įlįsti į senukų saugyklą po grindimis ir viską parsinešti namo. Dabar suabejojo, ar gali tai padaryti. Nors buvo labai keista, net neįtikėtina, bet viskas bylojo apie tai, kad jie tik kažkur išėjo ir grįš. Vadinasi, jiems visko dar reikės patiems. 
Priėjus prie virš miegamojo lovos kabančios vaistinėlės Urieliui iškilo neseniai matytas vaizdas. Jis žiūrėjo į tuščią lovą ir vėl nieko negalėjo suprasti. Juk jau anąsyk senukas buvo toks silpnas, kad jam reikėjo net padėti atsisėsti, o dabar jie tarsi tik kažkur išėjo, užmiršę raktą užrakintoje spynoje. Viskas atrodė taip neįtikėtina, kad Urielis net papurtė galvą.  
Peržiūrėjęs vaistinėlę, rado tai, ko jiems labiausiai reikėjo.
Grįžus Emilija nemiegojo. 
Patyliukais, kad nepažadintų Karolio, Urielis vaistais ištepė žmonos žaizdas, sutvarstė. Emilija patepė jo delnus, aprišo. Urielis pagaliau ryžosi: 
– Emilija, mes likome be maisto. Per tą nelemtą gaisrą mes nebepajėgėm pagalvoti, kad be elektros šaldytuve viskas suges. Reikėjo jį iškraustyti ir viską nuleisti į šulinį. Liko tik keli pakeliai sauso maisto. 
Emilijos žvilgsnis apsiniaukė, iš jos užmerktų akių ištryško ašara:
– Jėzau, kaip aš apie tai nepagalvojau. 
– Nusiramink... Vakar mums visko buvo per daug. Mes abu apie tai nepagalvojom. Pameni vakar tą šerniuką prie rąstų? 
Emilija palinksėjo:
– Suprantu. Bet ar pajėgsi? Tau rankas skauda ne mažiau negu man...
– Vakar uždavei labai gerą klausimą... 
– Kokį?
– Kai paklausei, ar čia be mūsų yra dar kas nors?
Emilija suprato:
– Taip, niekas už mus, tik mes patys.
– Būtent. Kaip besijaustumėm, kas benutiktų... tik mes patys. Nes iš tikrųjų daugiau nieko ir nėra.  
Urielis nušluostė jos ašarą: 
– Nesijaudink, viskas bus gerai.
– Žinau. Aš ne dėl to, labai gaila, kad negalėsiu tau padėti. 
...............
Urielis nužvelgė jų išdegintą lauką. Visa ta juoduma ir tvyrantis stiprus degėsių kvapas nuteikė nekaip. Nes po viso to, kas čia vyko, kad vakarykštis šerniukas grįžo į savo buveinę po rąstais, tikimybė buvo labai menka. Bet Urielis jau buvo čia ir pabandyti reikėjo. Paėmęs pagalį, eidamas aplink stirtą, šūkčiodamas trankė per rąstus, kol pačiam pasirodė, kad to jau užtenka. Į galvą atėjo mintis, jog šerniukas vis dėlto galėjo grįžti, tik yra toks nusilpęs, kad net baidomas nebeturi jėgų išlįsti lauk. Vyras nužvelgė rąstų stirtą – giliai atsiduso. Reikėjo pabandyti ir tai. Nieko nelaukdamas, sukandęs dantis, pradėjo rąstus vilkti į šalį. Nusivylimas ateiti netruko. Išardžius rietuvę, jis rado gyvūno išgulėtą vietą, bet jo paties nebuvo. Į mintis kaipmat įsibrovė stiprus liūdesys ir pasiglemžė šiaip taip iki šiol išlaikytą vidinę stiprybę.  
Pastovėjęs patraukė tolyn. Paėjęs, dar kartą pažvelgė į išdegusio lauko gilumą. Galutinai užvaldė neviltis. Širdin įsisunkusi apmaudi mintis įtikino, kad jis kažko ieškodamas tik bereikalingai švaisto jėgas, užuot jas tausojęs. Nusprendė apsisukti ir grįžti namo, bet lanku pro buvusį ežerą. Jį paskutinį kartą matė, kai jau buvo visiškai nusekęs. Pagalvojo, kad jam reikia laiko surasti jėgų gilyn nugrūsti nebesuvaldomus jausmus. Į namus privalėjo grįžti bent jau su išoriškai rodoma stiprybe.  
..................
Urielis atsistojo ant buvusio ežero kranto – vos laikė ašaras ir pyktį. Čia prabėgo jo gražiausios vaikystės dienos. Čia pražydo jo meilė. Čia ateidavo visada, kai norėjo ramybės ir poilsio.
Dabar žvaigždėtą, šviesią naktį jis stovėjo priešais visai nepažįstamą didžiulę duobę, kuri greičiau panašėjo į žvyro karjerą nei į buvusį skaidraus vandens ežerą, prie kurio, rodės, dar net nenutilo jo ir jo draugų šūksnių aidas. Nebeatlaikė:
– KODĖL MES TAIP PADARĖM?!!! – sušukęs iš visos krūtinės Urielis vos laikėsi, kad iš nevilties negriūtų ant žemės. Švokšdamas per sukąstus dantis iš visų jėgų į ežero duobę sviedė pagalį, – AR MUMS DAR BUVO MAŽAI, KAD VISKĄ UŽTERŠĖM, NUNIOKIOJOM, IŠSEKINOM ŽEMĘ?!!! A?!!! AR TO DAR BUVO MAŽA, KAD PRAREGĖTUMĖM?!!! MES VISKĄ DAR TURĖJOM SUGRIAUTI, KAD PATYS PASIBAISĖTUMĖM SAVO AKLUMU?!!! TE BŪNA PRAKEITAS MŪSŲ KVAILUMAS, O LABIAUSIA TU, LUIDA, BŪK PRAKEIKTA!!!
Urielis atsisėdo ant akmens, užsidengė veidą rankomis ir visiškai nestabdydamas, net pasikūkčiodamas leido lietis jausmams. Jei ne namuose likę Emilija ir Karolis, jis nė minutės nesuabejojęs būtų dabar pat atsistojęs ir nuėjęs, kur veda akys. Buvo pasiryžęs eiti, kol neš kojos, kol pribaigtų patekėjusi saulė. Mirtis jo visiškai negąsdino. Net priešingai, joje dabar matė išeitį.
Dėl nuovargio, patirtų išgyvenimų jo galvoje tarytum susipešė dvi mintys. Viena iš jų buvo viltis. Ji ragino stengtis ir kovoti. Bet įtaigiau kalbėjo kita. Ji į akis kišo visą sunykusį aplinkos vaizdą, tarytum sakytų, jog stengtis nebėra nei galimybių, nei prasmės. 
Bet Urieliui užteko jėgos iš rankų nepaleisti nuovokos, kad ta mintis jį pavojingai priartino prie ribos, kurią peržengus jis palūš galutinai. 
Labai traukė namo. Norėjosi grįžti ir išlieti širdyje nebetelpančiais jausmais, bet suprato, jog tokią nuotaiką turi palikti čia. Žinojo – Emilija kenčia ne ką mažiau. Pasislėpusi ašarą nubraukia ir ji. Reikėjo laikytis – jei kuris pratrūks, nebeišlaikys ir kitas. O tada viskas pradėtų dardėti žemyn tarsi nuo stataus kalno. 
Apgalvojęs suprato, kad jo šeima ir yra vienintelė jį palaikanti stiprybė. Tik dėl jų jis ir nežengia lemtingo žingsnio į nežinią. 
Net verkti nebebuvo ašarų.
Susiėmęs į rankas atsistojo ir patraukė tolyn buvusia pakrante. Nebesitikėjo nieko – tiesiog ėjo.
Trumpam primiršęs niūrias mintis, prisiminė, jog vaikystėje dažnai pasvajodavo kokiu nors būdu nusileisti į šio ežero dugną. Viską ten apžiūrėti, surasti visokių įdomybių, be abejonės, nuskendusių lobių… Tik jo vaikiškoje galvelėje net netoptelėjo mintis, kad tai svajonei išsipildyti reikės tokių viską žudančių sąlygų. 
Urielis sukluso, jam pasirodė, jog ežero duobėje tarsi kažkas sušnarėjo. Priėjęs prie krašto pasidairė. Patrynė akys, jos po vakarykščių liepsnų perštėjo, net liejosi vaizdas. Nieko įžvelgti nepavyko. Reikėjo nusileisti į ežero dugną, bet čia krantas buvo per daug status. Gerai pažinodamas šias vietas Urielis žinojo, kur eiti, kad nusileistų į apačią. 
Kažkada į ežerą bėgusio upelio tėkmė buvo „nutiesusi” žvyro ir akmenų keliuką beveik iki pat dugno. Leidžiantis žemyn Urieliui toptelėjo jog keista, kad nėra jokios smarvės. Tarytum tuo dar nepatikėjęs, pauostinėjo orą: 
„Juk čia turėjo būti nudvėsusios dešimtys tonų žuvies”.
Vos už kelių žingsnių nuo jo kažkas sublizgo. Priėjęs koja prastumdė vamzdeliais susiraičiusius medžių lapus. Pasimatė didžiulės lydekos galva, jos nasruose įsikibusi tebesilaikė mėnulio šviesą atspindinti blizgė. Urielis pabandė ją ištraukti. Saulės iškepinta žuvis buvo tiek perdžiūvusi, kad jos kaulai lūžinėjo taip lengvai, lyg būtų padaryti iš kažkokios nekokybiškos, trapios medžiagos. Dabar pasidarė aišku. Tokios mumijos ir nebegalėjo skleisti nė menkiausio kvapo, nors jų čia būtų nežinia kiek. 
Vaikščiodamas dugnu, be jokio susidomėjimo praėjo pro roges, nors gerai žinojo, kieno jos yra. Tas čia nuskendęs žmogus kartais užsukdavo pas jo kaimynus. Buvo mėgėjas išgerti, dėl to ir įvyko ta nelaimė. Girtam buvo nė motais, jog ledas dar plonas ir jis arklį pasuko tiesiai į savo žūtį. Apie tą įvykį rašė visi vietiniai laikraščiai. 
Matėsi kelių nuskendusių valčių liekanos, senovinis luotas. Smėlingame grunte kyšojo kažkas panašaus į pabūklo vamzdį, bet visa tai Urielio visiškai nesudomino. Tai tik slėgė. 
Vyras sustojo prie čia vandens ieškoti atėjusių ir kritusių karvių bandos. Jos kaip ir ana lydeka buvo virtusios mumijomis. Atsidusęs nužvelgė virš savęs nejaukiai stūksančius stačius krantus ir atmintin skaudžiai pasibeldė iš vaikystės atklydęs vaizdas. Jo mokyklos biologijos kabinete kabojo paveikslas su išdžiūvusia upės vaga, o po juo buvo parašyta:
Tik po to, kai bus nukirstas paskutinis medis,
Tik po to, kai bus užnuodyta paskutinė upė,
Tik po to, kai bus pagauta paskutinė žuvis,
Tik tada jūs suprasit, kad pinigai yra nevalgomi.
Kartą atėję į pamoką pamatė ant to paveikslo stiklo dažais nupieštą falą. Tada jiems, paaugliams, buvo smagaus pakikenimo į delną matant, kaip nukaito jauna, ką tik atėjusi dirbti mokytoja. Po to, gal po poros metų, tą paveikslą dar kartą matė mokyklos staliaus dirbtuvėse: sukrypusį, apneštą dulkių, suskilusiu stiklu. Urielis vėl skaudžiai atsiduso:
„Oi, prisižiūrėsim, dar iki valios prisižiūrėsim, kaip atrodo mūsų kvailumas...”
Toliau vaikščioti čia nebebuvo nei prasmės, nei menkiausio ūpo. Viskas per daug slėgė. Pasukus atgal, jam vėl pasigirdo panašus garsas, dėl kurio jis ir nusileido į ežero duobę. Vis dėlto stebuklas įvyko. Už kelių dešimčių metrų nuo jo, išgirdęs žmogaus žingsnius, pabandęs stotis, vėl griuvo visiškai išsekęs elnias. 
Urielis beveik apmiręs priėjo arčiau. Elnias nebesimuistė. Net atrodė, tik nežymiai palinksėjo aplaužytų ragų karūna, lyg drąsintų padaryti tai, kas tuoj turėjo nutikti. Urielis užsimojo kirvuku... 
Elnias tyliai subaubė, taip tarsi dėkotų, kad jo kančiai pagaliau atėjo galas.  
....................
Ėjo dienos, kurių nebuvo prasmės skaičiuoti...
Vis nelijo.  
Miknė miegančiai Emilijai letenėlėmis keliskart pabraukė per skruostą. Moteris pramerkė akis. Žiurkė nubėgusi prie durų nagučiais paskrebeno į staktą. Emilija pažiūrėjo į savo šeimą. Jie ramiai miegojo.
– Kas nutiko, Mikne? 
Tyliai atsikėlusi pravėrė rūsio duris ir nusekė paskui laiptukais į viršų nuliuoksėjusią žiurkę. 
Pasigirdo moters riksmas. 
Urielis, pašokęs iš miegų, keliais žingsniais atsidūrė lauke... 
...iš rankų iškrito gynybai pačiuptas kirvukas.
Per kiemą vėjas rideno plastmasinį buteliuką, nešė medžių lapus... Dangumi vėl plaukė atsiradę debesys. Nukrito pirmieji stambūs lietaus lašai... 
Urielis žengtelėjęs atgal nugara atsirėmė į namo sieną:
„O, Dieve... kaip laiku”. 
Jų šulinyje vandens beveik nebebuvo. Iš jo dugno semdavo šlapią smėlį ir prikošdavo vieną ar porą stiklinių drumzlino vandens.  
... dangus tiesiog prapliupo. 
Urielis atsistojo taip, kad nuo stogo vanduo bėgtų tiesiai ant jo ir negalėjo atitraukti akių nuo Emilijos. Ji kaip kokia atliekanti ritualą raganė iškėlusi rankas sukosi lietuje ir niūniavo kažkokį garsą. Permirkęs jos plonas naktinis apdaras vis labiau ryškino kūno linijas. Moters plaukais, pečiais, veidu ritosi lietaus upeliukai, o ji nuo to tiesiog svaigo, sukosi ir šoko. Nuo kojos nusmuko apgijusią žaizdą dengęs tvarstis. 
Lietus net švokštė.
Emilija jau ne niūniavo, o tiesiog šaukė, šaukė, kad iš sielos išsinešdintų viskas, ką tylomis teko iškęsti, išgyventi, užslopinti... Šaukė taip, kad širdyje pasiliktų tik tai, ką norėjo palikti pati. 
Taškydamas balutes, apie ją iš džiaugsmo šokinėjo Karolis. Urieliui nejučiomis sutrūkčiojo smakras. Pajuto, kad lengviau įkvėpia orą. Nuo krūtinės tarytum nukrito ją veržęs diržas. Vyras lėtai užvertė galvą. Buvo tikra palaima atiduoti lietui išplakti akyse atsiradusias džiaugsmo ašaras.
Vasara baigėsi.
Lijo ilgai ir gausiai. Lietus, suteikęs tokį džiaugsmą, pradėjo gąsdinti. Sausrą pakeitusios liūtys grasino viską užtvindyti. Bet lietūs pamažu darėsi vis retesni. Vėso oras. Saulė tebebuvo kaitri, bet jau nežudanti. Į lauką buvo galima išeiti ir dieną. 
Kaimynus senukus rado kluone. Kodėl jie nusprendė numirti čia, taip ir liko paslaptis. 
Emilija prie jų kapo duobės iš maldaknygės perskaitė maldą. Urielis užmetė paskutinius kastuvus žemės ir atsitiesė: 
– Rytoj eisiu į artimiausią kaimą. Pasikalbėsiu kas ir kaip. 
..............  
Išsiruošęs ryte, vietoj planuoto pusdienio, grįžo tik į pavakarę pavargęs ir labai paniuręs. Emilija neskubėjo ko nors klausti, ir taip matėsi, kad išgirs kažką, kas tikrai nepradžiugins. Nors Urielis per visą dieną menkai ką teturėjo burnoje, valgė be jokio ūpo. Galiausiai išvis padėjo šaukštą: 
– Aplink nieko nebėra. Nesutikau ničnieko. Artimiausias kaimas sudegęs iki paskutinio kuolo. Nuėjau į kitus du. Ten liko keli namai, bet žmonių ir ten nėra. Toliau nė nebėjau. Liūtys visiškai suardė kelius, nenusigautumėm net iki plento. Ir iš radijo nėra ko tikėtis, aplink nudegė visos elektros perdavimo linijos. 
Emilija truputį net sutriko:
– Manai, dėl to, kad ton pusėn nukreipėm ugnį?
– Ne. Koks skirtumas, ar iš ten būtų ugnis atėjusi, ar nuo mūsų pusės. Ji vis tiek būtų padariusi tą patį.  
Kelionė Urielį gerokai prislėgė. Emilijai jo buvo net gaila, palietė jo ranką:
– Gal ne viskas taip blogai, kaip pasirodė iš karto. Esu tikra, kariuomenei jau pavesta gelbėjimo misija. Ryt poryt pradės žvalgybas iš oro. Reikia kažkaip pažymėti mūsų namą, kad iš viršaus matytųsi. Kaip manai? Ant stogo iškelkim baltą vėliavą, ar ką nors panašaus. 
Urielis palinksėjo. Mintis sulaukti pagalbos pasirodė labai tikra.
– Eik pailsėk, o kai atsikelsi, užsidegsim kieme laužą, pagaminsiu ką nors valgyti, – Emilija stengėsi padėti jam atsigauti, – kaip manot? A? – kreipėsi ir į Karolį.  
.......................
Vasarą tūnodama rūsyje, Emilija pavargusiose mintyse kartais sukurdavo žydinčią pievą, žaliuojantį mišką ar skaidrų ežerą ir save ten pernešdavo. Kol užtekdavo jėgų tą vaizdinį išlaikyti, tol tarsi būdavo ir lengviau. Tai prisiminė dabar, spragsint laužo ugniai, o vakaro vėsa tiesiog skraidino jausmus. Emilija nusišypsojo: 
– Taip baisiai lijo, aš jau maniau išplauksim su visu namu. O va, sėdim savo kieme kaip niekur nieko. 
– Atrodo, turim padėkoti Arabų Emyratams už jų dykumos drėkinimo technologiją.
– Manai, ta jų kanalų sistema tebeveikia net po viso to?
– Kodėl gi ne. Ta sistema labai gudragalviška, bet ir paprasta. Jai nieko negalėjo atsitikti, tai savaime veikiantis darinys. Jų inžinieriai puikiai išmanė savo darbą.
– Bet tiek vandens...
– Nieko čia neįtikėtino. Prisimink, Aralo jūrą. Seniau Sovietai bandė padaryti tą patį, ką ir Dubajus, bet tam nebuvo nei reikiamų technologijų, nei patirties. Jų projektas nuėjo šuniui ant uodegos. Smėlynuose jie tiesiog pradangino visą jūrą. Ten pradingtų nežinia kiek tokių jūrų. Neužmiršk, kad daug vandens grįžo į upes ir ežerus.
– Žinai, Urieli, ką dažnai matau mintyse? Mes stovim ant Karaliukų kalno, na kaip tada pirmą kartą, o apačioje mėlynas ežero vanduo, upė...  
Urielis vėl pajautė, kaip Emilija jį pervėrė tokiu žvilgsniu, lyg jis ką tik būtų jai pasipiršęs. O ir jis pats jautėsi taip, lyg į jo pasipiršimą ką tik būtų išgirdęs jos ištartą „taip”. 
Tą naktį naujos gyvybės šiltos rankutės palietė jų širdis, kad nutiestų sau kelią ateiti į šį pasaulį. Tos rankutės buvo tokios prašančios ir pilnos meilės, kad joms atsakyti negalėjai teisindamasis sunkumais. Negalėjai ir atidėti sakydamas, kad reikia palaukti, kol viskas susitvarkys. Buvo tik meilė ir ji paėmė juos į saldžią nelaisvę. Tą naktį judviejų aistroje užsimezgė nauja gyvybė. 
...............
Nukankintas sausros, išvagotas prasiautusių liūčių Karaliukų kalnas atrodė tarytum koks pavargęs senolis. Išvagotas ir duobėtas nuo prasiautusių liūčių, išvirtusiais ir pasvirusiais medžiais, bet jis vis tiek buvo jis. Papėdėje su ežeru, su pro jį garmančiu upeliu. O tai, kad ant jo viršaus daug kaip niekur kitur radosi prasikalusių vėlyvų augalėlių kuokštų, rodė, kad gyvybę jis susigrąžina. 
Emilija atsisėdusi šalia dar gležnų stiebelių, tarytum dėkodama už tai, kad jie auga, lėtai it glostytų, kelissyk per juos pervedė delnu:
– Jau galvojau, jei kas nors ir išliks, tai tik kokios samanos. Neatsistebiu gamtos stebuklu... Archeologai Egipto piramidėse rado grūdų. Kažkas paėmė juos ir pasodino, įsivaizduokit, jie pragulėjo tūkstančius metų, bet ėmė ir sudygo... – Emilija, vis neatitraukė akių nuo žolės kuokštelio, tarytum bandydama padėti augti, pirštų galiukais vis lietė stiebelius, – ta istorija man atrodė tokia nereali, o dabar va... Gamtoje yra kažkoks stebuklas, tik jai yra žinomas išlikimo kodas. 
– Gražiai pasakei; „išlikimo kodas”, esu tikras, kad toks yra, – Urielis apkabino ją per pečius, priglaudė. 
Emilija, vis nepaleisdama kažkokios minties, žvilgsnį nuvedė ežero link: 
– Bet neatrodo, kad pasaulis bus, koks buvo.  
– Panašu. Tačiau ką tik pati sakei „išlikimo kodas”, ir jis veikia. Kai vaikščiojau po ežero dugną, mačiau iškastus urvus. Gyvūnai, kurie galėjo, sulindo po žeme, kasdamiesi prie vandens. Kai kam galėjo ir kitaip pasisekti... Kur į ežerą įtekėdavo šaltinis, mačiau, kad smėlis toje vietoje buvo truputį drėgnas. Vandens net per sausrą į paviršių kažkiek išsiverždavo. Juk ir mūsų šulinyje labai jausdavosi, kad kartais jo šiek tiek atsirasdavo daugiau.  
Emilija galvos kryptelėjimu parodė į Karolį. Berniukas sėdėjo kiek atokiau ir įdėmiai sekė dangų. Vakar jis tikino, kad ežero pusėje matė didelį paukštį. Nusišypsojo ir Urielis. Ūpas dairytis pagavo ir juos. Jei Karolis sakė tiesą – džiaugsmo būtų visiems. Nes be čia gyvenusių erelių poros, šitas kad ir „aplamdytas” kraštovaizdis atrodė būtų nepilnas.  
Ir iš tikrųjų kažkur pasigirdo paukščio riksmas. Trečią kartą riktelėjęs pasirodė pats. Grakščiai apsukęs ratą, nutūpė ant medžio kitoje upės pusėje. Paukščiui pamatyti ką nors gyvą buvo ne ką smalsiau nei smalsu žvelgiantiems į jį. Tačiau jis atsitūpė ant per liaunos viršūnės. Ji linko ir siūbavo. Jam nuolat reikėjo mosuoti sparnais, kad išlaikytų pusiausvyrą. Jis tuo nebuvo patenkintas, netrukus skėstelėjo sparnais ir išdidžiai nusklendė ežero link.
– Matėt?! – sušuko švytintis Karolis. 
Emilija net atsiduso, kaip atsidūstama sužinojus, jog kažkam brangiam nieko neatsitiko. Urielis pasirėmė ant alkūnių ir sužiuro į tolį. Moteris jį nesunkiai perprato:  
– Vis dėlto laikais minties, kad reikia grįžti į miestą?
Urielis tylėjo. 
– Bet tu gi pats suvoki, kad tai nėra labai gera mintis. Na taip, gal ten kaip niekad reikia žmonių, kad padėtų kitiems. O jei priešingai? Gal visi iš ten turi sprukti ir kuo toliau. Dar palaukim kokios nors žinios. Juk turi kas nors pasirodyti. Čia ištvėrėm sausrą, čia ištversim viską, jei vėl kas nutiks. Širdis sako pasilikti čia dar kuriam laikui. Jei susiruošim, reikia neužmiršti, kad su vaiku iki miesto nueiti kelias pasirodys per tolimas. 
– Aš vis tebesiblaškau tarp eiti ir likti. Gal tu ir teisi, tiek laukėm, palauksim ir dar.
– Ir tu teisus. Vieni atsiskyrę visą gyvenimą negalėsim būti, bet pajauskim, kada tam ateis laikas. Ko taip nusišypsojai? 
– Nepatikėsi, bet atėjo keistai smagi mintis. Mes tarsi Robinzonas Kruzas atskirti kokioje saloje. Bet kartu tai savotiškai geras jausmas. Mums niekur nereikia skubėti. Niekas darbe nepareikalaus pasiaiškinti, kur tiek laiko buvom.
– Tik Robinzonas buvo vienas, o mes va. Vien jau dėl to turėtumėm jaustis laimingi... 
– Kažkas nutiko? – Urielis pamatė, kad Emilija tarsi persimainė.
– Ai, nieko, mintis atėjo, pagalvojau, tos Šiaurės tautelės, kur gyvena įšalo žemėje, kaip manai, kas jas ten nuvijo gyventi?
– Kas?
– Niekas. Niekas savo noru tokių gyvenimo sąlygų nepasirinktų. Jos visada ten gyveno, ištisos didelės tautos. Kol ten neprasidėjo visa ta ledo karalystė. Jie tik palikuonys, saujelės tų, kurie sugebėjo išlikti po nežinia kokių ten vykusių sukrėtimų. 
– Manai, reikia laukti speiguotos žiemos, tokios, kokia buvo vasara, tik atvirkščiai?  
– Nežinau, Urieli, mes tik kalbamės.
Paleista Emilijos mintis sujaukė ne tik ją pačią, bet ir Urielį:
– Man dėl savęs nebaisu, bet kai įsivaizduoju, kad Karolis ar tu kur nors gulit iškankinti ir bejėgiai, o šalia nėra manęs... va, tada sunku tvardytis. 
Ežero gale ratus suko jų erelis. Paukštis nutūpė į medį ir kažką stebėdamas palinko į priekį. Emilija, stebėdama jį, širdyje piktai savęs paklausė: „ar tikrai reikėjo apie tai pradėti kalbą?”. Norėjosi nukreipti temą, bet Urielis buvo pirmesnis: 
– Jis kažką aptiko, – nenuleido žvilgsnio nuo paukščio ir vyras.
Susižvalgius abiem sužibo akys.
– Einam pažiūrim, ką? – guviai atsistojo Emilija, – gal ten žmonės? Juk mus jis irgi apžiūrinėjo. 
...................
Paukštis žiūrėjo į duobę, kurioje gulėjo įkritęs paršas. Gyvulys pamatęs žmonės pradėjo blaškytis. Bet duobė jam buvo per gili, kad pajėgtų pasprukti. Urielis apsisprendė iškart:
– Emilija, eikit su Karoliu namo ir atvežkit karučius. Bus geriau, jei jūs ne viską matysit.
Likęs vienas Urielis susirado nemenką akmenį. Ruošėsi jį mesti ir nudobti paršą, bet gyvulys tarsi nujausdamas palindo giliai po išvirtusio medžio šaknimis ir nesileido iš ten pabaidomas. Tada Urielis susirado lazdą. Nusiėmęs diržą tampriai vyniodamas prie jos pritaisė medžioklinį peilį ir pats šoko į duobę. Po pirmojo dūrio gyvulys spiegė taip, kad kūnas ėjo pagaugais, net norėjosi iš ten sprukti. Nors sulysęs, bet po lietaus jau atgavęs jėgas, didžiulis paršas po antro dūrio dantimis sukando Urielio pasidarytą ietį ir nepaleido, kol neišleido kvapo. 
Vyras po šitų grumtynių atsisėdo ant išvirtusio medžio ir pajautė užplūstantį keistą jaudulį. Jis net nustebo supratęs, kad tas jausmas jam patinka, nors tikėjosi kitko. Manė bus kažkas panašaus, kaip po to, kai kirviu teko pribaigti elnią. Dabar širdis tinksėjo visiškai kitaip nei anąkart. Urielis, pažiūrėjęs į kraujuojantį paršą, net nusipurtė. Su siaubu suvokė, jei būtų pasidavęs minčiai nudobti jį tik peiliu, vietoj sukąsto pagalio būtų buvusi sutrupinta jo ranka ar koja. 
Piau! Pasigirdo iš medžio. Urielis pažiūrėjo į viršų. Ten, tik kitame medyje, tebetupėjo paukštis:
– Taip taip, bičiuli, pasidalinsiu.  
.........................
Didelės purios snaigės, pabirusios iš ramaus dangaus, pamažu dengė viską, ką užmatė akys. Tingiai krintantis sniegas paslėpė kieme pūpsančius daiktus... paskui krūmus... tvorą... vėliau neaukštus medelius... 
Pirmąsias dienas Urielis dar bandė kieme kasti taką, bet vis aiškiau matėsi, jei snigti nesiliaus, greitai nebegalės atidaryti net durų. 
Kartu su Emilija plušo visą pusdienį, kol iš kiemo į namą sunešė visas malkas, iš daržinės surinko visas ten esančias lentas, senus baldus, iš nežinia kokių laikų likusius šiaudus, net ryšulį su senais senelių batais. Vidun tempė viską, kas tik galėjo praversti prakurui.
Snigo vis gausiau. Per snaigių tankumą jau nebesimatė, kas dedasi vos už poros metrų. Praradęs orientaciją, galėjai nueiti nežinia kur. 
Iki viršaus užsnigo pirmojo aukšto langus...
Namai tapo kalėjimu. 
...............
Urielis, uždegęs degtuką, pažiūrėjo į žadintuvą. Įsižiūrėjęs papurtė.
– Kiek? – pabudo ir Emilija. 
– Pusė dešimtos, bet ryto ar vakaro reikia pačiam atspėti, – atsidusęs Urielis prisiminė, kad vakar sniegas jau siekė palanges, – atrodo, visiškai užsnigom, – ir karčiai pridėjo, – na, bent vandens kaip vasarą, tikrai nepristigsim. 
– Po tokios vasaros kuo mus benustebinsi? – nežinia ką turėdama omenyje pratarė Emilija. Lyg ieškodama stiprybės, prisiglaudė, – šiąnakt galvojau, kaip reikės tvarkytis. 
Urielis paglostė jos plaukus, apkabino per pačius:
– Kai nustos snigti, juk turi kažkada nustoti, nusigausiu iki kaimynų. Reikia parsinešti visas žibalines lempas. Nuo patamsių man jau net nyku darosi. Kas galėjo žinoti, kad praviros krosnies durelės atstos elektros lemputę. 
– Dievas gal žinojo... – Emilija tai pasakė kiek žaismingai, bet Urielis priėmė tai visai rimtai:
– Jis žino, kuo visa tai baigsis, bet va, kaip su juo susisiekti? Mano mama į tai labai gilinosi. Ir su manim bandė apie tai diskutuoti, bet man buvo neįdomu. Buvau per jaunas.  
– Tu man apie tai niekada nepasakojai.
– Kad pačiam nelabai galvoje buvo. Pamenu, kai dėl nieko supykdavau, sakydavo, būk savo jausmų šeimininkas, o ne jų vergas. Tokie jos pasakymai atrodė kvailystė, bet vieno pasakymo niekaip neužmirštu, kai paklausiau, kas yra amžinybė. Ji sako: „tai ne be galo daug laiko, bet jo nebuvimas”. Nepasakyčiau, kad ir dabar supratau tą posakį, bet tie jos žodžiai nuskambėjo labai gražiai, keistai pajaučiau, kad jie savi ir prasmingi. Dabar, kai patekom į tokią padėtį, galvoje atsiranda tokių klausimų, apie kurių buvimą net nenutuokiau... o atsakymų nėra. Susirasiu mamos knygas ir pasižiūrėsiu, ką ji skaitydavo, – Urielis pažiūrėjo į užsnigtą langą, – atrodo, tam galėsiu skirti labai ilgą „naktį”.  
Emilija, paėmusi jo delną, uždėjo sau ant pilvo. Nusišypsojo:
– Mūsų naujasis gyventojas nori tavo šilumos ir mūsų ramybės. Pasistenkim, kad tik tai jam ir persiduotų. 
– Kodėl manai, kad tai jis? Gal ji?
– Gal ir ji. Noriu, kad žinotum, nebuvo nė akimirkos, jog pasigailėčiau pastojusi. Kartais neramu dėl to, tai tiesa, bet kad pasigailėčiau, tai niekada. 
Urielis pabučiavo žmonai į kaklą. Emiliją jis vertino už daug ką, beveik už viską, bet labiausiai už jos tvirtybę.
– Mes su viskuo susitvarkysim, – vėl paglostė jai plaukus, – kaip nors susitvarkysim.
– Juk visada gali prisigalvoti šimtą priežasčių, kodėl negimdyti, o juk moterys mylėjo ir gimdė net per karus, bombom krintant. Argi ne taip?
– Taip, širdele, taip.
– Kartais net keista, atrodo, turėtų būti kitaip, na, dar neseniai taip ir buvo, sukaustydavo baimė, kai pagalvodavau, kad mano vaikas gali likti vienas. O dabar kuo toliau, tuo labiau nieko nebebijau. Net pati stebiuosi. Jaučiuosi, kaip kokia liūtė, sudraskyčiau bet ką, kad išlikčiau ir užauginčiau savo vaikus.
– Tau nereikia jaustis liūte. Tu esi liūtė. Tu ne sykį buvai vidum stipresnė ir ryžtingesnė už mane. Turiu tai pripažinti.
Emilija tyliai nusijuokė:
– O aš visada taip galvoju apie tave.
Nusišypsojo ir Urielis:
– Vadinasi, abu visada prieš akis turim stiprybės pavyzdį.
– Aha... – mielai, mergaitiškai pritarė Emilija. – aš nemažai galvojau... man kartais atrodo, kad kažkas mus saugo. Ir dar galvoju, jog saugo dėl to, kad mes stengiamės ir nepasiduodam... Šiąnakt sapnavau kažkokią moterį, mes daug kalbėjomės.
– Ir apie ką gi?
– Nežinau. Rodos visą naktį kalbamės, o atsibudusi prisimenu tik vos vieną kitą žodį. Bet keisčiausia, kad niekaip negaliu pamatyti jos veido. Atsibudusi kas kart prisiekiu, kai vėl ją susapnuosiu, būtinai pamatysiu, su kuo kalbuosi. 
– Kaip suprasti, vėl?
– Aš ją jau koks pusmetis kaskart susapnuoju. Ji tokia maloni, pamačiusi visada pajaučiu, kad esu jos pasiilgusi. Keistai jaučiu, kad ji manęs irgi.
– Ir paskui negali nieko prisiminti?
– Na, mes kažkaip keistai kalbamės. Persimetame vienu kitu žodžiu, o paskui viskas virsta vaizdiniais. Šiąnakt mačiau daugybę lekiančių arklių, daugybę žmonių. Visi kažką rėkia, kartais net neramu pasidaro. Tada ji sako: „bijok tik pačios baimės”. Tie jos žodžiai būna su kažkokia intonacija... net nemoku pasakyti, bet tai iškart nuramina, net pakylėja, – Emilija nusišypsojo, – o šiąnakt ji man davė pasimatuoti labai gražų rūbą. Supratusi, kad kuklinuosi, sako: „matuokis, tu jam jau pasiruošusi”, – Emilija pasakojo su tokia šiluma, kad ji persidavė ir Urieliui, – o baigiantis sapnui, vėl pakartojo: „bijok tik pačios baimės. Baimė ir kaltės jausmas yra didžiausi žmogaus priešai”.
– Keista.
– Kas?
– Prisiminiau. Kai mano mama buvo maža, labai mylėjo kūdikėlį Jėzų, pasakojo, kad galėdavo valandas išstovėti prie prakartėlės, atnešdavo jam saldainių. Ji nuo mažumės stengėsi labai dorai elgtis, būdama dar visai jauna tapo kone vienuole. Daug meldėsi už „įgimtų nuodėmių” atleidimą. Kol kartą, jau būdama suaugusi, netikėtai pati savęs paklausė, o kada man bus atleista? Aš jau tiek ilgai to prašau. Mintyse perbėgo savo gyvenimą ir suprato, jog nieko tokio nėra padariusi, kad visą gyvenimą muštųsi sau į krūtinę melsdama atleidimo. Ir tada susimąstė, jei Kristus savo krauju nuplovė mano nuodėmes, kodėl aš vis dar elgiuosi taip tarsi netikėčiau tuo jo veiksmu? Koks gali būti pragaras už nuodėmes, jei Kristus jas panaikino? Sako, tada tarsi kas būtų apšvietęs mintis, kad keliaklupsčiaudami prieš Dievą, mes jam rodom nepasitikėjimą juo, baimę ir susvetimėjimą. Bet nesuprask, kad metu akmenį į bažnyčios pusę. Ne, jie bent kartais primena apie meilę artimui. Juk to kasdieniame gyvenime beveik nėra. Užtat kaip visi įpratę vieni kitiems brukti kaltės jausmą, o koks linksmumas, kai kažkam įvaroma baimė. Gerai pažiūrėjus to pilna, net vaikų žaidimuose. Taip ir augam, tarsi iškreiptų veidrodžių karalystėje, – Urielis atsiduso, pakštelėjo žmonai į kaktą, – na, reikia jau keltis, Karolis tuoj pabus.  
................
Visos namuose buvusios žvakės per vasaros karščius išsilydė ir it koks aliejus susigėrė į šalia esančius daiktus. Teko prisiminti senovėje degintas balanas. Nuo jų dūmų apsunko ir taip slogus, nevėdinamo namo oras. Šįryt prie viso to dar ir iš krosnies vinguriuodami dūmai kilo į palubę, per duris skverbėsi į kitus kambarius į antrą aukštą... Akis graužė taip, kad jos tvino ašaromis, perštėjo gerklę. Emilija užsikosčiojusi nebeatlaikė, susinervinusi trenkė į grindis malką, žnektelėjo ant kėdės:
– Kas nutiko tam molio gabalui?! Negaliu jos užkurti! Negi jau ir kaminą užsnigo?! Urieli, kur tu? Gal gali man padėti?! 
Naujiena vyrui dilgtelėjo širdį:
– Tuoj ateinu, aš rūsyje! „Jei ir kaminą užsnigo ir dar tebesninga – stogas nebeatlaikys. Mus pritrėkš tonos sniego. Nepadės net tai, kad jį sutvirtinau rąstais”. Einu! Per pastogę pabandysiu išlįsti lauk! Pažiūrėsiu, kas ten darosi!  
...................
Atsistojęs palėpėje ant kopėčių, užgulęs visu kūnu vargais negalais nukėlė stogo angos dangtį. Atpratusias nuo ryškios šviesos akis tiesiog sugėlė. Pastovėjęs palengva prasimerkė. Nebesnigo. Švietė saulė. Urieliui pasirodė, kad tokio vaiskiai gražaus, mėlyno ir saulėto žiemos dangaus savo gyvenime dar nebuvo matęs. 
Iškišęs galvą per sniego kepurę, pilna krūtine įtraukė gaivaus oro. Palypėjęs dar – apsidairė. Atsivėręs vaizdas panašėjo į vaizdą per lėktuvo langą. Kada po tavimi – tik debesų dykynė, o čia buvo nesibaigianti, saulę atspindinti sniego jūra. Kitomis sąlygomis tokiu baltumu grožėtųsi akys, tik dabar tas „grožis” buvo mirtinai pavojingas. Ir nebuvo nuo jo kur pasitraukti.
Atkasus kaminą, neilgai laukus iš jo išvinguriavo dūmo gyvačiukė. Urielis iš kišenės ištraukė atsineštą termometrą, padėjo jį ant sniego. Užvertęs galvą pažiūrėjo į viršų, vėl giliai įkvėpė:
„Jei girdi mane, pasakyk, kuo visa tai baigsis? – bet palaukus į galvą netoptelėjo jokia mintis, kuri būtų tikusi kaip atsakymas. Vėl nužvelgė sniego bekraštę. – Jei prasidės didelis speigas, mums amen”.
Termometras parodė 12 laipsnių šalčio. Urielis pažiūrėjo senukų namo link. Jo nebuvo nė ženklo. Nedidelis namukas visas pūpsojo po sniegu. Jo vietą žymėjo tik šalia stovinti sena užsnigta liepa. 
...............
– Nori prasmegti į sniegą ir pasilaidoti?! Net negalvok! Ne ir tiek! – Emilija Urielio sumanymo nenorėjo net klausytis.
– Aš suprantu tavo nerimą, bet kiek galim gyventi tamsoje?
– Aš pakentėsiu. Geriau gyventi patamsy, nei nieko nematyti per ašaras, kai prapulsi tuose sniegynuose.  
– Aš kai ką sugalvojau. Tik nesakyk iškart ne. Gerai? 
Emilija „nusimetė” iki šiol laikytą tvirtą nusistatymą. Atsisėdusi priešais, pasiruošusi išklausyti, sutelkė žvilgsnį į savo vyrą. Urielis matė, kad moteris gali vėl bet kurią akimirką užsidėti nepramušamus „ne” šarvus.
– Gerai, Emilija, padarom šitaip... Tu teisi, žibalinės lempos ne ta dingstis, kad dėl jų rizikuotum gyvybe. Pasakysiu tik tiek, palaukim, kol kai ką sumeistrausiu. Jei ir tada manysi, jog tai nesaugu, tebus tavo viršus. Gerai?
................ 
Urielis pasidarė trumpas, plačias pintas slides, kuriomis bet kokius sniegynus įveikia Sibiro gyventojai. Apėjęs ratą apie namą įtikino save ir Emiliją, kad su jomis saugu. Nesakė tik vieno – net ir su jomis nebus lengva ar paprasta.  
Išsiruošus lauke kaip ir aną kartą švietė saulė, bet visu kitu buvo sunku net patikėti. Vaizdas nuo matyto anksčiau skyrėsi visiškai. Vietoj ramios sniego „jūros” dabar kaip kokioje dykumoje supustytas smėlis plytėjo sniego kopos. Kai kurios įspūdingai, net bauginančiai didelės. Viena tokios labai stačios kopos siena ėjo visai šalia jų namo. Prasidėjusi kažkur tolumoje tęsėsi toli nuo jų namo. Urieliui sulyginimui net šmėkštelėjo mintis apie sustabdytą neramaus vandenyno bangą. Ta didžiulė sniego kopa buvo užsukusi į jų kiemą – matėsi jos įgriuva. Ten, neatlaikęs sniego svorio, susmuko jų klėtis. Vyras pasidžiaugė, kad tūnodami giliai po sniegu jie net nenujautė apie viršuje siautusią pragarišką pūgą. Kitaip būtų tekę kęsti jos sukeltą nerimą ir baimę. Bet vėjas padarė ir gerą darbą, suplūkė sniegą. Paviršius nebebuvo toks purus, mažiau grimzdo kojos.  
Urielis atsisuko atgal. Pamatęs nueitą kelią nuo stogo landos, suprato, kad užtruks ilgai. Kur kas daugiau nei manė. Pasidžiaugė Emilijos įžvalgumu. Ant jo pečių kabojo kuprinė su maistu, termosas su karšta arbata. Vėl akimis išmatavo atstumą iki senukų liepos. Jų trobelė jau turėjo būti kažkur čia. Dėl žemai kabančios žiemos saulės ką nors įžiūrėti galėjai tik prisimerkęs. Saulė tarsi grožėdamasi savimi, skilusi į milijardus savo mažų kopijų atsispindėjo kiekvienoje jos veidrodžiu tapusioje snaigių briaunelėje. Mirgėjo visas paviršius. Jautėsi šaltukas, po kojomis girgždėjo spaudžiamas sniegas. Šita sniego dykynė ne tik kėlė pagarbią baimę, bet kartu skraidino širdyje džiaugsmą. Ta balta bekraštė teikė laisvės ir nesibaigiančios erdvės pojūtį. 
Staiga po jo kojomis pasigirdo duslus girgždesys. Viskas aplink susiūbavo, Urielis spėjo tik pamatyti, kaip iš visų pusių jo link pajudėjo sniegas ir tiesiog mirksnio greičiu dingo po sniegu. 
Iš karto nuo užgulusio svorio, pasijautė surakintas. Lėtai atsimerkė. Buvo visiškai tamsu. Virš jo vėl pasigirdo stiprus poškėjimas, kažkas girgždėjo, kažkas su trenksmu lūžo. Urielis net apmirė, į širdį spėjo įsimesti šaltukas ir ant jo užgriuvo dar vienas nuolaužų ir sniego sluoksnis. 
Stojo mirtina tyla. Vyras, sukandęs dantis, pasimuistė ir išlaisvino vieną ranką. Delnu virš galvos užčiuopė lentas. Tik dėl jų aplink buvo nedidelė erdvė ir jis nebuvo užspaustas mirtinai. Viršugalvis degė nuo į jį įsirėmusios lentoje pūpsojusios vinies. Veidu tekėjo šilta – srovelė. Kaip įmanydamas pasistengė vinį nulenkti, nes, jei tuoj iš viršaus vėl kas nors nukris, ji maktelėjusi giliau po šiomis nuolaužomis paliktų jį visam laikui. 
Nieko nelaukdamas Urielis pabandė pasiūbuoti pirmyn atgal ir su palengvėjimu atsikvėpė nes tai padaryti buvo įmanoma. Sniegas spaudėsi ir jam vis daugiau liko erdvės judėti. Išsilaisvinęs tiek, kad jau galėjo atsitūpti, pradėjo raustis rankomis ir tuoj pajautė jog prisikasė iki kažkokios tuščios erdvės. Pralindęs į ją uždegė degtuką:
„Še, kad nori! – jis klūpojo senukų namelio virtuvėje ant griūties išverstų durų. Atsistojęs atsikvėpė, – fuuu, kaip pasisekė. Jei būtų įspraudę kuriame nors kampe, amen, į sienas neprasikastum”.
Gęstančio degtuko šviesoje, šalia apversto stalo, sniege pūpsojo žibalinės lempos stiklo viršus. Urielis uždegė kitą degtuką, lempa buvo sveika, užpilta kuro ir be vargo sumirgėjo jaukia šviesele. Nusišypsojęs širdyje vėl pagalvojo, kad lengvai išsisuko, net šyptelėjo: 
„Ch... o aš tiek pastangų įdėjau begalvodamas kaip reikės patekti į vidų”.  
Čia būti reikėjo kuo trumpiau, bet kurią akimirką vėl galėjo griūti dar stovinti namuko dalis. Stvėręs skardos lakštą Urielis nukasė sniegu užverstą rūsio dangtį. Žinojo, ten po grindimis senukai laikydavo kurą lempoms. Ten pat rado dar dvi visiškai nenaudotas lempas. 
Kaip išsikapstys į sniego paviršių, nelabai težinojo, bet kažkodėl dėl to nesijaudino. Senukų miegamajame virš spintos buvo liukas į pastogę. Urielis žinojo, jog ten pateks nesunkiai, o iš ten... Toliau jo mintis nesiekė, nes iš tikrųjų ir nežinojo, kaip bus toliau.
Keliais pečių stumtelėjimais atidarė sniegu užverstas duris iš virtuvės į miegamąjį. Pasišviesdamas lempa pasidairė. Čia kaip ir visur aplink karaliavo dvi sesės: tamsa ir tyla. Perlipęs sniego kauburį, buvo bežengiąs prie spintos, bet it sugeltas sugrąžino žvilgsnį į lovą ir suakmenėjo. Joje nuo galvos iki kojų apsimuturiavęs kažkas gulėjo. 
– Kas tu?! – net ne iš karto sugebėjo paklausti Urielis.
Atsako nepasigirdo. Urielis priėjo arčiau, prikišo lempą ir vėl nustėro. Tai buvo paaugliško amžiaus vaikas, nušašusiu pamėlusiu veidu. Nemalonu buvo net žiūrėti. Urielis ruošėsi uždengti veidą, bet pamatė jog sujudėjo kažką bandančios pasakyti lūpos. 
– Jėzau! Tu gyvas! 
Urielis strimgalviais pasileido atgal į virtuvę, išvertė kuprinę, čiupo termosą su arbata ir už akimirkos vėl stovėjo prie lovos. Vaiko lūpos sujudėjo šiek tiek daugiau, bet nepajėgė išsižioti ir visa arbata per smakrą nubėgo į skarmalus. Truputį vaiką pražiodęs, arbatą šaukšteliu supylė tiesiai į burną. Šaukštelis po šaukštelio... Trumpam atsivėrė akių plyšeliai. Įspūdingai juodos, merdinčios akytės Urielį net nugąsdino. 
– Jėzau, – pradėjo jis atgauti nuovoką, – ką mudu darysim? A? – pabandė arbatos sugirdyti dar, tačiau vaikas liežuviu lėtai gėrimą išstūmė atgal. – Supratau. Nebenori...
.................
Pastogėje po nuolaužomis suradęs užspaustas ilgas kopėčias vargais negalais jas išlaisvino. Vargais ne galais iškišo jas į lauką. Laimei, jos siekė sniege atsiradusios skylės viršų. Pamojavęs kastuvu užgriuvusiame prieangyje susirado savo slides ir, kol su visa manta išsiropštė į paviršių, pamatė, jog atsėlina anksti užgriūvanti žiemos tamsa.
Dabar, kai pečius slėgė netikėtai atsiradęs svoris, sniegas po jo kojomis spaudėsi labiau nei einant į ten. Slidės grimzdo tiek, kad užpildavo kojas iki kelių. Jėgos seko, kiekvieną kartą svoris ant pečių atrodė vis sunkesnis ir sunkesnis...
Pusiaukelėje visiškai sutemo. Urielis įsiklausė. Tolumoje pasigirdo kažkoks tarškėjimas. Vyras netruko suprasti, tai Emilija nuo jų namo stogo trankė kažkokį metalą į metalą, kad tamsoje Urielis turėtų krypties orientyrą. Sustojęs nusiėmė nešulius. Uždegęs lempą pamojavo. Tarškesys trumpam liovėsi, bet tuoj pasigirdo dar garsiau. Emilija pranešė, kad jį pamatė ir kad dėl to labai džiaugiasi. Pervargusiam Urieliui net nusirito ašara. Ir, rodos, tik dabar prisiminęs, jog jo veidu bėgo kraujas, nuo burnos nusitraukė apšarmojusį šaliką, nusiprausė sniegu. Nenorėjo jaudinti Emilijos.
„Myliu aš tą moterį, už viską myliu”.
...............
Prie stogo skylės kojos sulinko pačios. Klūpėdamas iš paskutinių jėgų lėtai nuo pečių nusiėmė nešulį, Emilija, norėdama padėti, jį tiesiog čiupo.  
– Ne! – prasiveržė Urieliui, kad Emilija per skubėjimą kartais nepaleistų nešulio ir tas nenulėktų per angą į palėpę. – Čia vaikas. 
Emilija nieko nesupratusi išpūtė akis. Urielis kilstelėjęs prikišo šviesą. Per skarmalus matėsi tik nosytė. 
Emilija net sukliko, prispaudusi vaiką prie krūtinės, akimirksniu dingo stogo skylėje. Tik dabar Urieliui nuo širdies nusirito akmuo. Nebuvo tikras, ar vaikas išgyvens, ar išvis jis dar gyvas, bet buvo tikras, jog Emilija padarys viską, kas jos jėgose. Dar kiek paklūpėjęs ir atgavęs amą, susitelkė ir į pastogę nusileido pats.
.................
Urielis visiškai nusikamavęs manė atsiguls tik pailsėti, bet su rūbais, Emilijos apklotas išmiegojo visą naktį. 
Ryte moteris sėdėjo virtuvėje prie krosnies ir blausioje, virpančioje lempos šviesoje skaitė maldaknygę. Urielis iš po vakar dar nesijautė atsigavęs, buvo truputį piktas ir paniuręs. Pasisėmęs išgėrė didelį puodelį vandens. Emilija sekė kiekvieną jo judesį. 
– Kaip jis? – kimiu balsu paklausė vyras.
– Tai mergaitė.
– Mergaitė? 
– Taip. Aš ją perrengiau ir švariai paguldžiau. Vargšiukė buvo aprengta berniukiškai...
– Emilija, ko taip į mane žiūri?
Moters žvilgsnis vis nesikeitė:
– Kur tu ją radai?... Ar žinai, kad tu nuostabus? – tiek daug meilės žmonos balse Urielis girdėjo jau seniai. Ji rasdavo progų pabūti maloni, bet šitiek...
– Emiliute, aš joks didvyris. Tiesiog radau vaiką kaimynų name ir parnešiau. Štai ir viskas... Gal jau kalba?
– Ne. Ji vis dar labai silpna. Vargšiukė be galo išsekusi ir ligota. Matei, koks jos veidelis žaizdotas?
– Mačiau... Kaip manai, išgyvens?
Emilija vis tebeskendo kažkokiame itin didelės laimės jausme. Lėtai užvertė maldaknygę:
– Išgyvens, – pasakė taip, lyg ta mergaitė tebūtų nusibrozdinusi kelią, – paryčiui ji jau net pajudino rankytes. Nori į ją pažiūrėti? 
Pasikalbėjus ir Urieliui toptelėjo – kitaip ir būti negali – išgyvens.
Mergaitė gulėjo užmerktomis akimis ir negalėjai suprasti, miega ar jėgos neleidžia jai atmerkti akių. Nebe taip pamėlęs atrodė veidukas. Ant pagalvės Emilijos iššukuoti ir klostėmis sudėti gulėjo jos vešlūs, ilgi banguoti plaukučiai. 
Prieš jiems ateinant Miknė užsiropštusi ant lovos stryktelėjo mergaitei ant krūtinės, prisikišusi pauostė jos kvėpavimą. Lyžtelėjo jai lūpas ir vėl nepastebėta dingo per praviras duris. 
...................
Mergaitė antrą dieną nei sveiko, nei labiau silpo. Tik kartais praplėšdavo akis ir vartydama juodais vyzdžiais pažiūrėdavo nieko nematančiu žvilgsniu ir vėl užsimerkdavo. Emilija nuo jos tiesiog nesitraukė. Urielis ryte vėl radęs ją prie ligonės suprato, kad reikia ją įtikinti pailsėti, kitaip namuose ligoniai bus du. Prisėdęs šalia jos kurį laiką stebėjo, kaip iš žmonos krutinamų lūpų byra balsu neištarti maldos žodžiai ir jam suspaudė širdį. Iš moters akių ir veido jau tryško nuovargis. Urielis atsargiai palietė jos petį. Ji tarytum to tik ir laukė. Pasviro jo pusėn ir padėjo galvą ant jo kelių:
– Dabar, kaip niekada anksčiau, turim padėti kitiems, – tarytum paklausta, išsakė tai, apie ką visą laiką tik ir mąstė, – tiesiog privalom kovoti ir už kitus. Juk aš teisi?
Urielis paglostė jai galvą:
– Teisi. Tik manau, kad tau reikėtų pamiegoti. Aš pasėdėsiu prie jos.
– Negaliu, kai ji atsimerks, o manęs nebus, gali išsigąsti. Man atrodo, ji mane jau pažįsta.
– Tada atnešiu tau čiužinį čia, atsigulsi. Kai atsimerks, aš tave pažadinsiu. 
– Aš vis tiek neužmigsiu. Kad ji bent kalbėtų, pasakytų ką skauda. Galėčiau ja labiau pasirūpinti.
– Ar įmanoma dar labiau?
– Ji nieko nevalgo. 
Urielis pajuto, kaip nagučiais kabindamasi į kelnių medžiagą ant jo ropščiasi žiurkė. Tai buvo įprasta, ji dažnai karstydavosi, kur sumaniusi. Žiurkė nuo jo kelių liuoktelėjo ant Emilijos pečių, nuo ten ant stalo. Urielis blankioje šviesoje pastebėjo, kad gyvūnas kažką atnešė dantyse ir pasistiebusi bandė tai įdėti į stiklinę, iš kurios buvo girdoma ligonė. 
– Mikne! – norėjo ją pavyti Emilija.
Urielis sustabdė jos ranką:
– Palauk, Emilija...
Miknė dvi dienas buvo kažkur dingusi, o parsibasčiusi parnešė kuokštelį kažkokių žolės stiebelių. Urielis nuo viso to negalėjo atitraukti nustebusio žvilgsnio, jo nuostabą išdavė ir balsas:  
– Emilija, atrodo, tu išmeldei stebuklą...
Ji sužiuro į vyro akis – po akimirkos ir ją tarytum kas apšvietė. Pašoko, čiupo stiklinę su parneštomis žolelėmis ir keliais žingsniais atsidūrė virtuvėje, kad kuo skubiau padarytų nuovirą.  
Miknė nušlepsėjusi paskui puolė prie savo indelio ir ėdė net leisdama garsus. Ji buvo tokia permirkusi ir pavargusi, kad net Karoliui pagrasino įkasti, kai norėjo paimti ją į rankas. Paėdusi it pašauta nugriuvo prie krosnies ir kaipmat užmigo.
Po poros valandų mergaitė per visą tą laiką pirmą kartą atsikosėjo. Emilija nuo jos kaktos nušluostė išmušusį prakaitą. Lyg laikytų kokį trapų porcelianą, pakėlė jai galvą, sugirdė dar truputį žolelių nuoviro. Į burną įdėjo šaukštelį manų košės. Mergaitė vos krutindama liežuvį palengva nurijo... Tą pačią akimirką į širdis pasibeldė džiaugsmas. Emilija patraukė nuo jos spindintį žvilgsnį, atsisuko į Urielį:
– Kaip tai įvardinti? Stebuklas? 
Vyras patraukė pečiais:
– Net nežinau. Per televizorių kartą rodė, kaip katė prišaukė motiną, kai lovytėje sau kažką ant galvos užsimetęs pradėjo dusti jos kūdikis. Gyvūnai kartais taip elgiasi. Bet... bet čia, – Urielis net nežinojo ką ir pasakyti. 
Emilija iš spintos paėmė pagalvę ir nunešė į virtuvę. Atsargiai pakėlusi ant jos paguldė miegančią žiurkę. Net užklojo skiautę medžiagos. 
Miknė nakties viduryje dingo vėl.
..................  
Mergaitė tebebuvo silpna, bet iš to, kaip šviesėja jos veidelis, kaip nuo jo traukėsi žaizdos, matėsi – ji sveiksta sparčiai. 
Kartais žiurkė pauosčiusi ligonės kvėpavimą, ramiausiai nueidavo miegoti. Kartais būdavo nerami, o kartais, kaip dažniausiai, kuriam laikui dingdavo. Pastarąjį kartą gana ilgam. Grįžo prakirstu kruvinu šonu ir remdamasi tik viena priekine letenėle. Miknė susidūrė su kažkokiu plėšrūnu ir vargšei ne juokais kliuvo. Bet dantyse vis tiek parvilko kaip jai gana didelę šaknį. Emilija į jos dubenėlį įpylė kruopų tiek rūšių, kiek tik buvo namuose, ir suskubo smulkinti tai, ką ji parnešė. Akies krašteliu vis dirsčiodama į Miknę glamonėjo ją žodžiais: 
– Profesorė mūsų. Ką jau ten, tiesiog sveikatos ministrė. Ooo, Mikne, kad mums tavo žinios. 
Mergaitės kambaryje kažkas bumbtelėjo. Urielis su Emilija net susižvalgė ir nuskubėjo prie jos. Ligonė pirmą kartą atsisėdo ir pabandė pati pasiimti atsigerti, bet stiklinė iškrito iš rankų. Pamačiusi įlėkusius žmones atsigulė ir išsigandusi užsimerkė.
– Brangioji, neužsimerk. Pabūk su mumis, – Emilija atsisėdo šalia paglostyti jai ranką, – mūsų nereikia bijoti. Mes tave suradom ir slaugėm... 
Mergaitė atsimerkė, pabandė vėl sėstis. Emilija suskubo jai padėti. Ligonė palinko į ją ir apsikabinusi jos juosmenį įsikniaubė ir pravirko. Be garso pravirko ir Emilija. Susiėmusi į rankas nusišluostė ašaras:
– Koks tavo vardas?
Mergaitė tylėjo.
– Ar geriau jautiesi? – vėl pabandė Emilija.
Mergaitė tik palinksėjo. 
– Tu tikriausiai net nežinai kur esi? Juk taip?
Moteris, švelniai tardama žodžius, papasakojo, kaip Urielis ją surado, kaip jie ją slaugė ir, žinoma, apie Miknę. Mergaitė vis nepaleido jos juosmens.
– Dabar tu pasakyk, brangioji, kaip ten atsidūrei?
Mergaitė nuo Emilijos atšlijo, nusisuko į sieną ir užsimerkė. Nuo jos nosies galiuko karoliukais pasipylė ašaros.
– Tš, tš, – glostė ją Emilija, – dabar tu saugi. Tu saugi...
Kitą rytą mergaitę rado sėdinčią lovoje. Emilijai tik įžengus ji pirštukais parodė judesį, kuris galėjo reikšti tik tai, kad ji nori kažką parašyti.
– Tuoj, brangioji, – kaip kulka išlėkė Emilija pakviesti Urielį. – Ji visiškai atsigavo! – pranešusi žinią puolė ieškoti popieriaus ir rašiklio.
Emilija, laikydama žibalinę lempą atsisėdo ant mergaitės lovos krašto. Ir įdėmiai sekdama laukė, ką ji ruošiasi daryti.
– Ma–no va–r–das, – po skiemenį skaitė Emilija, sekdama kreivą silpnų rankų rašyseną, – yra Ug–nė. Man yra ke–tu–rio–lika metų. Jos vardas Ugnė ir jai keturiolika metų! – džiugiai persakė Emilija pakėlusi akis ir vėl sužiuro į raštą, – aš e–s–u ne–by–lė, bet gir–džiu gerai, – moters rankose sudrebėjo laikoma lempa. – O aš esu Emilija, – ištarė nuslėpusi susijaudinimą, – o šis dėdė yra Urielis, čia Karolis, jam beveik tiek pat metų, kiek ir tau. Na šiek tiek mažiau. 
Mergaitei suvirpčiojo smakras, pasirodė ašaros. Emilija ją apkabino ir priglaudė:
– Kas tau, brangioji? 
Ugnė išsivadavo iš jos glėbio. Ranka parodė kažkokį ženklą ties Karolio pečiu.
– Mažesnis? – suprato Emilija.
Mergaitė kaip niekada energingai palinksėjo.
– Kas mažesnis, Ugnyte? – paklausė moteris. – Gal gali parašyti?
Ugnė užrašė „brolis”.
– Kur yra brolis?
Ugnė užrašė „sniege”.
Emilijai sutrūkčiojo smakras, nusisukusi nusišluostė ašaras:
– Atleisk, kad klausinėjau. 
Ugnė papurtė galvą ir lape kažką užrašė. Emilija, paėmusi popierių su dviem žodžiais „ačiū jums” padavė Urieliui.
– Mums tai nėra už ką, – nusišypsojo Urielis, – tau ačiū, kad išgijai.
Mergaitė vėl ėmėsi rašyti. Labai sklandžiai išdėstė, kaip ji su tėčiu ir mažesniu broliuku išgyvenę sausrą paliko miestą ir patraukė gyventi arčiau gamtos, tikėdamiesi prasimanyti maisto. Pradėjus snigti ji netikėtai nuo jų atsiskyrė ir pasiklydo. Ji girdėjo, kaip tolumoje jos ieškodamas šaukė tėtis, bet pati atsiliepti negalėjo, o per gausų sniegą nei ji nei tėtis vienas kito negalėjo pamatyti. Aklai eidama tiesiog atsitrenkė į senukų trobelę ir per langą įlindo vidun. Jos tėtis vaikams buvo padalinęs su savimi neštis turėtą maistą. Tik tai Ugnei ir padėjo sulaukti dienos, kol ją leisgyvę surado Urielis.
Ugnės atsiradimas jų gyvenime buvo tarsi šviesos spindulys, nes abu pasijautė ne tik besistengiantys išgyventi, bet ir kažką darantys dėl šio griūvančio pasaulio. Dingo bejėgiškumo jausmas.
Emilija prie mergaitės lovos atsinešė rankinę siuvimo mašiną ir bent porą dienų persiuvinėjo savo rūbus. Vis pasitardamos, ar ji norėtų taip, ar kitaip. Vos ne kiekviename žingsnyje dėl jos siuvamų rūbelių klausė jos nuomonės. Vakarais skaitė jai knygas, arba šiaip pasakojo istorijas. Ir jai pasisekė. Ugnė pradėjo atsigauti ne tik fiziškai, po tokio gilaus sukrėtimo sveiko ir jos dvasia. 
Ugnė prie Emilijos beprotiškai prisirišo. Kai pradėjo vaikščioti, visur sekiodama jai iš paskos, vis stengėsi ką nors padėti. Nuolat buvo apsikabinusi, vis glaustėsi...
Vieną rytą Emilija išsigandusi net suspiegė. Lipdama iš lovos užlipo ant šalia jų lovos naktį įsitaisiusios Ugnės. Mergaitė, išgyvenusi tokį siaubą nė valandėlei negalėjo likti viena. 
Karoliui šalia mamos vis mažiau liko vietos, kartą berniukas net puolė į ašaras. Urielis kaip beįmanydamas daugiau laiko skyrė sūnui, kad jis nesijaustų atstumtas. Galiausiai gudrauti pradėjo ir Emilija. Ji vis sugalvodavo Ugnei kokį nors darbelį, kurį turėjo atlikti kartu su Urieliu. Šitaip jie abiems skyrė užtektinai dėmesio ir netikėtai pajautė, kad abu rastinukę pradėjo mylėti ne mažiau kaip tikrą savo vaiką. O ir pati mergaitė buvo švelni, lipšni, visą laiką skubanti ką nors padėti ir... be galo, tiesiog angeliškai graži. Tai pasimatė iškart, kai nuo jos veidelio nugijo žaizdos. Ji kaip koks bjaurusis ančiukas pavirto nuostabia paukšte ir jau aiškiai matėsi, kokia tai bus graži mergina, kuria jau palengva virto. 
Abu suaugę, o ką bekalbėti apie Karolį, išmoko suprasti mergaitę iš jos gestų, lūpų judesių, veido mimikos ir bendravimas nebebuvo toks ribotas kaip pirmomis dienomis. 
Pradėjo ryškėti Emilijos nėštumas.  
......................................
Urielis sukluso. Jam pasirodė, jog išgirdo garsą už lango. Pažiūrėjęs į visų veidus, suprato, jog tai girdėjo ne jis vienas. Nuskubėję į antrą aukštą nebesitvėrė džiaugsmu. Per lango viršų matėsi siauras šviesos ruoželis. Sniegas tirpo – virto vandeniu ir su garsu nuvinguriavęs sienomis pranešė, jog atėjo pavasaris. 
Urielis kitą dieną antrame aukšte atidarė duris į balkoną. Pamojavęs kastuvu, nuo jo nuvalė dar iki jo juosmens esantį sniegą. Išėję iškart pajautė, kokia anksčiau buvo nesuprasta vertybė paprasčiausiai pastovėti gryname ore. Tūnant žibalinės lempos šviesoje, šešėliai jų veiduose jau buvo tarsi neatskiriami nuo veido bruožų. Dabar vieni kitiems pasirodė visai kitokie: daug gražesni, o dėl to – tokie mylimi.
Bet su pavasariu užsikrovė ir sunkių minčių. Urielis nemiegojo visą naktį. Ramybės nedavė besibaigiantis maistas. Baisu buvo net pagalvoti, jei vėl ateis tokia pat vasara. Šį kartą, jei ir nepritrūks vandens – tai numirs badu. Buvo galima surasti visokiausių sėklų, sukasti daržą, bet saulė viską išdegintų, nespėjus augalams net išdygti.  
– Nemiegi? – prabudo Emilija.
Urielis tik atsiduso.
– Žinai, ką galvoju? – paklausė ji.
– M?
– Vis neišeina iš galvos klausimas, ar galėjo išgyventi Ugnės tėtis su broliu?
– Kas žino. Nors vargu... 
– Dieve, kiek ji vargšiukė prisikentėjo. Kokia būtų buvusi laimė, kad visi trys būtų pasibeldę į mūsų namus.
– Taip. O žinai, ką aš galvoju? Daugiau nieko nebelauksim, grįšim į miestą. Nutirps sniegas, pradžius žemė ir eisim. Dabar padarysim, kaip aš sakau.






 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Pakeisti kodą


antspaudu-gamyba.lt

Ulti Clocks content

Apklausa

Namuose laikote:
 

Vardadieniai


Šiandien: Adelina, Adelė, Gedas, Geimina
Rytoj: Gilanda, Hiliaras, Raitvilas, Uršulė

Svečiai

Pas mus lankosi 9 svečiai (ių) 

Registracija



Mus aplankė:


© 2007 - 2012 Jovita - internetinis žurnalas mąstantiems. Sprendimas M&G reklamos gamybos studija